Jazdo ir Teherano miestus skiria daugiau kaip šeši šimtai kilometrų. Karšta. Kelionė gana varginanti. Stabtelime pakelėje išvydę pistacijų plantacijas. Vyrai paėėję tolėliau dairosi gyvačių, skorpijonų. Dėja paieška šįkart nesėkminga.
Pusiaukelėje stojame Kašan mieste. Čia apsilankome seniausiame Irano sode, kuris buvo pabaigtas įrengti 1590aisiais metais ir yra pripažintas UNESCO pasaulio paveldu.
Iraniečiai labai mėgsta keliauti, taipogi domisi savo šalies Istorija, todėl nenuostabu, kad Fin sodas pilnas vietiniu turistų.
Užsienio turistams bilietas žymiai brangesnis, todėl Darius juos nuperka man belaukiant nuošalyje:)
Vėlgi, kaip ir daugumos statinių tokiuose soduose, mane labiausiai sužavi lubų dizainas.
Iraniečiai labai mėgsta keliauti, taipogi domisi savo šalies Istorija, todėl nenuostabu, kad Fin sodas pilnas vietiniu turistų.
Užsienio turistams bilietas žymiai brangesnis, todėl Darius juos nuperka man belaukiant nuošalyje:)
Vėlgi, kaip ir daugumos statinių tokiuose soduose, mane labiausiai sužavi lubų dizainas.
Apžiūrėję sodą užsukame į miesto centrą ir nusiperkame populiariųjų kebabų. Pasistiprinę keliaujame toliau.
sostinę pasiekiame jau temstant. Stabtelime priemiestyje ir bandome susisiekti su čia gyvenančia pussesere. Teheranas vienas didžiausių miestų vakarų Azijoje ir gyventojų skaičius gerokai viršija aštuonis milijonus, todėl klaidžioti visiškai nesinori... Bet pusseserei neatsakius i mūsų skambučius, tenka. Važinėjame judriomis gatvėmis gan ilgai, kol pagaliau atrandame pigesnių viešbučių kvartalą. Jau visiškai išvargę apsidžiaugiame pasiekę tikslą. Kol Hamed nuvaro automobilį į stovėjimo aikštelę, mes registruojamės sumokėdami 96 litus(!) už du kambarius ir palikdami pasus labai jaunai atrodančiam viešbučio darbuotojui. Apsikrovę daiktais kylame liftu į kažkelintą aukštą. Tačiau vos pasidėjus daiktus ir prisėdus, esame iškviečiami sugrįžti į registratūrą. Vyrukas pamatęs mano ne Iranietišką pasą liepia mums vykti į policijos komisariatą užsiregistruoti. Kadangi jau esame labai pavargę, gražiai prašome būti atleisti nuo tokios pareigos, sakydami, kad apsistosime tik vienai nakčiai( nors tik atvykę užsisakėme dvi naktis) ir anksti ryte išvyksime. Tačiau vyrukas atrodo sutrikęs ir vis atsiprašinėdamas sakosi nenorįs jokių problemų, mat policija gali atvykti bet kokiu paros metu patikrai. Išeities kaip ir neturime. Tenka atsiimti automobilį iš sargybos ir ieškoti dirbančių pareigūnų. Pasiklausinėjus vietinių, komisariatas atrodo netaip ir toli, tačiau Teherano gatvės painios. Suradus reikiamą pastatą dar keletą minučių dairomės įėjimo, bet veltui. Staiga iš tamsos išdygęs pareigūnas klausia ko mes čia aplink sukinėjamės. Mums išsakius savo bėdas,šis prieina prie lango, šūkteli ir liepia mums laukti. Visiškai neskubėdamas kitas pareigūnas atveria langą. Dariui išsakius ko mes čia atvykom, šis paprašo pasų. Paėmęs tapatybės dokumentus, juos varto, apžiūrinėja. Greitai sulaukiame ir kitų smalsių pareigūnų žvilgsnių, bei klausimų. Gerai ištirinėję pasus paprašo vedybų sertifikato, tačiau anglų kalba parašytas dokumentas jiems netinka. Sakome, kad kito neturime. Dariaus broliui pabandžius pokalbį pagreitinti sakant, kad pavardė pasuose vienoda, pareigūnas meta be galo aštrų žvilgsnį jo link ir klausia kas jis išviso toks būsiąs. Hamedui atsakius, kad jis taipogi šeimos narys ir turįs tokią pat pavardę, pareigūnas paprašo ir jo dokumentų. Po labai ilgo ir varginančio pokalbio pagaliau gauname leidimą apsistoti viešbutyje, bet tik su sąlyga, kad man bus užsakytas atskiras kambarys. Su viskuo sutinkame ir pasiėmę leidimą ieškome kelio atgal. Dar paklaidžioję po sostinę atrandame viešbutį ir nusipirkę šį kartą Turkiškų kebabų grįžtame vidun. Padavus leidimą, registratorius prašo luktelti, mat jam reikia paskambinti į komisariatą ir patikrinti, tačiau prisiskambinti nepavyksta. Apkeitęs mano ir Hamed vardus knygoje (dėl kambarių) registratorius gražiai prašo nesukčiauti ir likti atskiruose kambariuose, mat policija tokius apsistojimus tikrina. Jokio noro sukčiauti ir prisidaryti bėdos neturime, bet nusprendus bent jau pavakarieniauti kartu, greitai sulaukiame registratūros skambučio. Pasirodo esame stebimi kameromis. Paaiškinus, kad į vyrų kambarį užėjau tik vakarienės, vyrukas nusiramina ir palinki geros nakties.
Neblogai išsimiegoję (nepaisant naktinio triukšmo koridoriuose) sėdame pusryčiauti ir aptarti tolimesnius kelionės planus. Nei Darius nei Hamed čia likti visiškai nenori ir kalbina keliauti toliau. Tiesą sakant ir manęs sostinė labai nesužavėjo. Kaip ir visi Azijos didmiesčiai, Teheranas purvinas, perpildytas ir niūrus. Žinoma lankomų objektų čia yra, tačiau draugiškai sutariame, kad juos aplankysime sekančios viešnagės Irane metu. O dabar susikrauname daiktus į automobilį ir nulydėti smalsių žvilgsnių, ankstų rytą, pajudame Kaspijos jūros link!
Važiuoti iki jūros pasirenkame kelią, kuris tituluojamas vienu iš gražiausių ir pavojingiausių kelių. Vos palikus Teheraną ir įsukus į Čalous (ofocialus pavadinimas - kelias 59) kelią, tenka nusivilti. Vyksta statybos. Viešbučiai ir privačios vilos dygsta kaip gybai po lietaus užstodami visą gamtos grožį. Taigi, po kelių metų šis kelias gali savo titulą prarasti, o pasigrožėti nuosabiais kalnais ir miškais bus galima tik pro prašmatnaus viešbučio langą :(
sostinę pasiekiame jau temstant. Stabtelime priemiestyje ir bandome susisiekti su čia gyvenančia pussesere. Teheranas vienas didžiausių miestų vakarų Azijoje ir gyventojų skaičius gerokai viršija aštuonis milijonus, todėl klaidžioti visiškai nesinori... Bet pusseserei neatsakius i mūsų skambučius, tenka. Važinėjame judriomis gatvėmis gan ilgai, kol pagaliau atrandame pigesnių viešbučių kvartalą. Jau visiškai išvargę apsidžiaugiame pasiekę tikslą. Kol Hamed nuvaro automobilį į stovėjimo aikštelę, mes registruojamės sumokėdami 96 litus(!) už du kambarius ir palikdami pasus labai jaunai atrodančiam viešbučio darbuotojui. Apsikrovę daiktais kylame liftu į kažkelintą aukštą. Tačiau vos pasidėjus daiktus ir prisėdus, esame iškviečiami sugrįžti į registratūrą. Vyrukas pamatęs mano ne Iranietišką pasą liepia mums vykti į policijos komisariatą užsiregistruoti. Kadangi jau esame labai pavargę, gražiai prašome būti atleisti nuo tokios pareigos, sakydami, kad apsistosime tik vienai nakčiai( nors tik atvykę užsisakėme dvi naktis) ir anksti ryte išvyksime. Tačiau vyrukas atrodo sutrikęs ir vis atsiprašinėdamas sakosi nenorįs jokių problemų, mat policija gali atvykti bet kokiu paros metu patikrai. Išeities kaip ir neturime. Tenka atsiimti automobilį iš sargybos ir ieškoti dirbančių pareigūnų. Pasiklausinėjus vietinių, komisariatas atrodo netaip ir toli, tačiau Teherano gatvės painios. Suradus reikiamą pastatą dar keletą minučių dairomės įėjimo, bet veltui. Staiga iš tamsos išdygęs pareigūnas klausia ko mes čia aplink sukinėjamės. Mums išsakius savo bėdas,šis prieina prie lango, šūkteli ir liepia mums laukti. Visiškai neskubėdamas kitas pareigūnas atveria langą. Dariui išsakius ko mes čia atvykom, šis paprašo pasų. Paėmęs tapatybės dokumentus, juos varto, apžiūrinėja. Greitai sulaukiame ir kitų smalsių pareigūnų žvilgsnių, bei klausimų. Gerai ištirinėję pasus paprašo vedybų sertifikato, tačiau anglų kalba parašytas dokumentas jiems netinka. Sakome, kad kito neturime. Dariaus broliui pabandžius pokalbį pagreitinti sakant, kad pavardė pasuose vienoda, pareigūnas meta be galo aštrų žvilgsnį jo link ir klausia kas jis išviso toks būsiąs. Hamedui atsakius, kad jis taipogi šeimos narys ir turįs tokią pat pavardę, pareigūnas paprašo ir jo dokumentų. Po labai ilgo ir varginančio pokalbio pagaliau gauname leidimą apsistoti viešbutyje, bet tik su sąlyga, kad man bus užsakytas atskiras kambarys. Su viskuo sutinkame ir pasiėmę leidimą ieškome kelio atgal. Dar paklaidžioję po sostinę atrandame viešbutį ir nusipirkę šį kartą Turkiškų kebabų grįžtame vidun. Padavus leidimą, registratorius prašo luktelti, mat jam reikia paskambinti į komisariatą ir patikrinti, tačiau prisiskambinti nepavyksta. Apkeitęs mano ir Hamed vardus knygoje (dėl kambarių) registratorius gražiai prašo nesukčiauti ir likti atskiruose kambariuose, mat policija tokius apsistojimus tikrina. Jokio noro sukčiauti ir prisidaryti bėdos neturime, bet nusprendus bent jau pavakarieniauti kartu, greitai sulaukiame registratūros skambučio. Pasirodo esame stebimi kameromis. Paaiškinus, kad į vyrų kambarį užėjau tik vakarienės, vyrukas nusiramina ir palinki geros nakties.
Neblogai išsimiegoję (nepaisant naktinio triukšmo koridoriuose) sėdame pusryčiauti ir aptarti tolimesnius kelionės planus. Nei Darius nei Hamed čia likti visiškai nenori ir kalbina keliauti toliau. Tiesą sakant ir manęs sostinė labai nesužavėjo. Kaip ir visi Azijos didmiesčiai, Teheranas purvinas, perpildytas ir niūrus. Žinoma lankomų objektų čia yra, tačiau draugiškai sutariame, kad juos aplankysime sekančios viešnagės Irane metu. O dabar susikrauname daiktus į automobilį ir nulydėti smalsių žvilgsnių, ankstų rytą, pajudame Kaspijos jūros link!
Važiuoti iki jūros pasirenkame kelią, kuris tituluojamas vienu iš gražiausių ir pavojingiausių kelių. Vos palikus Teheraną ir įsukus į Čalous (ofocialus pavadinimas - kelias 59) kelią, tenka nusivilti. Vyksta statybos. Viešbučiai ir privačios vilos dygsta kaip gybai po lietaus užstodami visą gamtos grožį. Taigi, po kelių metų šis kelias gali savo titulą prarasti, o pasigrožėti nuosabiais kalnais ir miškais bus galima tik pro prašmatnaus viešbučio langą :(
Kelias driekiasi 160 kilometrų. Pravažiavus visas statybas pagaliau pradedame grožėtis gamta.
Kalnų sandara vis keičiasi. Tai jie akmenuoti, tai nuplikę, kitur apaugę medžiais. Vis kylame aukštyn, tačiau pačio kylimo nesijaučia, jį išduoda pašonėje gulintys debesys...
Kalnų sandara vis keičiasi. Tai jie akmenuoti, tai nuplikę, kitur apaugę medžiais. Vis kylame aukštyn, tačiau pačio kylimo nesijaučia, jį išduoda pašonėje gulintys debesys...
Pasiekę Kaspijos jūros pakrantę stabtelime dar kelioms poilsio minutėms. Dar kelioms sakau todėl, kad važiuojant tokiu keliu nestoviniuoti būtų tiesiog nuodėmė.
Dėja, Kaspijos pakrante tenka nusivilti. Paplūdimys labai nešvarus, o ir privažiuoti leidžiama prie pat vandens.
Tačiau jūra vistiek labai graži :)
Dėja, Kaspijos pakrante tenka nusivilti. Paplūdimys labai nešvarus, o ir privažiuoti leidžiama prie pat vandens.
Tačiau jūra vistiek labai graži :)
Tolimesnis mūsų tikslas - miestas Šahrūd. Čia apsistosime pusbrolio namuose.
Nors pajūrį pasiekiame jau temstant, vyrai pažiūrėję į žemėlapį nusiteikia laaabai optimiškai ir pusbroliui praneša, kad jo namus sieksime dar šiąnakt. Iki tikslo - keturi šimtai kilometrų. Dar prieš visiškai sutemstant spėjame pasigrožėti jūra ir kitoje kelio pusėje esančiais miškais. Važiuodami stengiamės nenuobodžiauti, daug kalbamės, gurkšnojame arbatą. Tačiau nuovargis paima viršų. Išvydus didesnio miesto šviesas apsidžiaugiame galvodami pasiekę tikslą, tačiau privažiavus arčiau pamatome ženklą su pavadinimu Sari. Pažiūrėjus į žemėlapį suprantame, kad dar tik pusiaukelė. Nutariame susirasti vietą poilsiui. Dairomės kokio viešbutuko, tačiau veltui. Nieko panašaus nematyti, bet aptinkame parką, kuriame galima pasistatyti palapinę, taigi čia ir nusprendžiame likti. Tik nubudus ryte, beja pabundame nuo begalinio mopedu ir sukvežimių birbimo, pamatome, kad mūsų atrastas parkas, tai labai didelis žiedas, iš visų pusių apsuptas kelių.
Toliau link pusbrolio namų važiuojame dar vienu be galo gražiu keliu. Čia dauguma kalnų žali, apaugę miškais, gėlėmis.
Nors pajūrį pasiekiame jau temstant, vyrai pažiūrėję į žemėlapį nusiteikia laaabai optimiškai ir pusbroliui praneša, kad jo namus sieksime dar šiąnakt. Iki tikslo - keturi šimtai kilometrų. Dar prieš visiškai sutemstant spėjame pasigrožėti jūra ir kitoje kelio pusėje esančiais miškais. Važiuodami stengiamės nenuobodžiauti, daug kalbamės, gurkšnojame arbatą. Tačiau nuovargis paima viršų. Išvydus didesnio miesto šviesas apsidžiaugiame galvodami pasiekę tikslą, tačiau privažiavus arčiau pamatome ženklą su pavadinimu Sari. Pažiūrėjus į žemėlapį suprantame, kad dar tik pusiaukelė. Nutariame susirasti vietą poilsiui. Dairomės kokio viešbutuko, tačiau veltui. Nieko panašaus nematyti, bet aptinkame parką, kuriame galima pasistatyti palapinę, taigi čia ir nusprendžiame likti. Tik nubudus ryte, beja pabundame nuo begalinio mopedu ir sukvežimių birbimo, pamatome, kad mūsų atrastas parkas, tai labai didelis žiedas, iš visų pusių apsuptas kelių.
Toliau link pusbrolio namų važiuojame dar vienu be galo gražiu keliu. Čia dauguma kalnų žali, apaugę miškais, gėlėmis.