Į Pekiną iš Ulanbatoro atvykstu traukiniu. Sunkumų beieškant užsakyto 'hostelio' visiškai nesibaiminu, nors tikrai ne vienas pakeleivis sakė, kad pirmą kartą lankantis šioje šalyje lengva nebus. Tačiau mano galva jau užpildyta susitikimo su vyru mintimis, todėl nerimui vietos joje nebeliko.
Dar traukinio kajutėje susidraugauju su puikia Vokietukų pora, Sofia ir Rafaeliu. Gerai įsikalbėjus paaiškėja, kad jie viešbučio neturi užsisakę iš anksto, todėl mielai jungiasi prie manęs ir pasiekus Pekiną kartu besišnekučiuodami ir apžiūrinėdami smarkiai pasikeitusią aplinką leidžiamės į viešbučio paieškas.
Kadangi į Kiniją atvažiuoju iš šalies, kurios didžioji dalis visdar gyvena klajoklių stiliumi, tai ši šalis pasirodo super išsivysčiusi. Aukšti pastatai, plačios asfaltuotos gatvės. Judru, bet savotiškai tylu. Atidžiau patyrinėjusi suprantu, kad dauguma motorolerių varomi elektra. Žmonės stilingai apsirengę, moterys po skėčiais slepiasi nuo saulės, 'Rolex' parduotuvių vitrinos švyti. Tik vėliau, jau palikus Pekiną suprantame, kad vistik ne visa šalis atrodo taip kaip jos sostinė. Didžioji Kinijos dalis skurdi ir šiukšlina.
Pekine labai greitai perprantame patogiausius ir pigiausius būdus nukeliauti iš taško A į tašką B. Metro ir tarpmiestinių autobusų kainos (1 CNY lygus maždaug 40 lietuviškų centų) neleidžia mums pavargti. Nors gerai patyrinėję žemėlapį į keletą vietų nusprendžiame eiti pėstute, vėliau dėl tokio sprendimo labai gailimės. Pasirodo žemėlapyje atstumai sumažeja perpus .
Vienas iš svarbiausių lankomų objektų Kinijoje tai žinoma garsioji Kinų siena, kurią ilgai negaišdami ir skubame aplankyti. Šioji pasirodo iš tiesų įspūdinga. Nejučiomis susimąstai apie darbininkus, kurie liejo prakaitą, o nemaža dalis ir atgulė amžinąjam poilsiui statydami šį nenusakomo ilgio statinį.
Vaikštinėdami sostinės gatvėmis visai netikėtai aptinkame "gardėsių" gatvelę. Aštunkojai, varlės, skorpijonai ir kitokie gyviai tvarkingai sumaustyti ant pagaliukų guli ant prekystalių. Nusprendžiame, kad neturėtume praleisti tokios progos ir privalome paragauti bent vieną jų. Vaikštome pirmyn atgal keletą kartų niekaip neišsirinkdami. Mat ieškome kažko... Kažko kas būtų, jeigu ne malonaus skonio tai bent jau neblogos išvaizdos. Išsirenkame mažų skorpijoniukų pagaliuką. Pardavėjas čia pat pamerkia juos į verdantį aliejų ir po maždaug pusės minutės mūsų užkandis paruoštas. Šioje situacijoje pamirštu posakį 'moterims pirmenybė' ir raginu Darių ragauti. Veido išraiška daug nežadanti. Ką gi, ragauju ir aš. Maloniai nustembu pajutusi skonį. Apima jausmas, kad kažką panašaus jau esu ragavusi.
Aplankome dar keletą žymių vietų ( Uždraustąjį Miestą, Rojaus Šventyklą) ir sostinėje neužsibūname.
Keliaujame aplankyti žymiosios Terakotos armijos Xi'an mieste. Tai dar vienas statinys paliekantis neapsakomą įspūdį.
Dar traukinio kajutėje susidraugauju su puikia Vokietukų pora, Sofia ir Rafaeliu. Gerai įsikalbėjus paaiškėja, kad jie viešbučio neturi užsisakę iš anksto, todėl mielai jungiasi prie manęs ir pasiekus Pekiną kartu besišnekučiuodami ir apžiūrinėdami smarkiai pasikeitusią aplinką leidžiamės į viešbučio paieškas.
Kadangi į Kiniją atvažiuoju iš šalies, kurios didžioji dalis visdar gyvena klajoklių stiliumi, tai ši šalis pasirodo super išsivysčiusi. Aukšti pastatai, plačios asfaltuotos gatvės. Judru, bet savotiškai tylu. Atidžiau patyrinėjusi suprantu, kad dauguma motorolerių varomi elektra. Žmonės stilingai apsirengę, moterys po skėčiais slepiasi nuo saulės, 'Rolex' parduotuvių vitrinos švyti. Tik vėliau, jau palikus Pekiną suprantame, kad vistik ne visa šalis atrodo taip kaip jos sostinė. Didžioji Kinijos dalis skurdi ir šiukšlina.
Pekine labai greitai perprantame patogiausius ir pigiausius būdus nukeliauti iš taško A į tašką B. Metro ir tarpmiestinių autobusų kainos (1 CNY lygus maždaug 40 lietuviškų centų) neleidžia mums pavargti. Nors gerai patyrinėję žemėlapį į keletą vietų nusprendžiame eiti pėstute, vėliau dėl tokio sprendimo labai gailimės. Pasirodo žemėlapyje atstumai sumažeja perpus .
Vienas iš svarbiausių lankomų objektų Kinijoje tai žinoma garsioji Kinų siena, kurią ilgai negaišdami ir skubame aplankyti. Šioji pasirodo iš tiesų įspūdinga. Nejučiomis susimąstai apie darbininkus, kurie liejo prakaitą, o nemaža dalis ir atgulė amžinąjam poilsiui statydami šį nenusakomo ilgio statinį.
Vaikštinėdami sostinės gatvėmis visai netikėtai aptinkame "gardėsių" gatvelę. Aštunkojai, varlės, skorpijonai ir kitokie gyviai tvarkingai sumaustyti ant pagaliukų guli ant prekystalių. Nusprendžiame, kad neturėtume praleisti tokios progos ir privalome paragauti bent vieną jų. Vaikštome pirmyn atgal keletą kartų niekaip neišsirinkdami. Mat ieškome kažko... Kažko kas būtų, jeigu ne malonaus skonio tai bent jau neblogos išvaizdos. Išsirenkame mažų skorpijoniukų pagaliuką. Pardavėjas čia pat pamerkia juos į verdantį aliejų ir po maždaug pusės minutės mūsų užkandis paruoštas. Šioje situacijoje pamirštu posakį 'moterims pirmenybė' ir raginu Darių ragauti. Veido išraiška daug nežadanti. Ką gi, ragauju ir aš. Maloniai nustembu pajutusi skonį. Apima jausmas, kad kažką panašaus jau esu ragavusi.
Aplankome dar keletą žymių vietų ( Uždraustąjį Miestą, Rojaus Šventyklą) ir sostinėje neužsibūname.
Keliaujame aplankyti žymiosios Terakotos armijos Xi'an mieste. Tai dar vienas statinys paliekantis neapsakomą įspūdį.
Užsukame į turistų pamėgtą musulmonų kvartalą. Pamėgstame jį ir mes. Prekystaliai nukrauti suvenyrais ir užkandžiais. Nusiperkame dar nuo atostogų Irane nostalgija kvepiančios duonos, paragaujame šviežiai spaustų cukranendrių sulčių.
Toliau keliaujame į miestą pavadinimu Čengdu.Tikslas - milžiniska Budos skulptūra, kuri nuo šio miesto nutolusi apie 136 kilometrus. Pabendravus su kitais keliautojais gauname patarimų imti vienos dienos turą skulptūros lankymui ir vakarop grįžti miestan. Patyrinėję žemėlapį nusprendžiame, kad neturėtų būti labai sudėtinga, o ir daug įdomiau nukeliauti savarankiškai. Pora valandų traukiniu ir mes jau vietoje. Tiksliau mes taip manome. Pasirodo iki Budos dar geras gabalas kelio. Kadangi jau gerokai po pietų nusprendžiame naktį praleisti kaimo viešbutyje ir ryte pasiekti tikslą. Sekančią dieną per didelius vargus ( mat anglų kalba už didmiesčio ribų neegzistuoja) pavyksta įsėsti į reikiama kryptimi važiuojantį autobusą, kuris neilgai trukus sustoja Lešan mieste ir vairuotojas ragina išlipti.
Dar kartelį žvelgiame į žemėlapį. Iki tikslo dar tolokai. Prisėdę parke papietauti nutariame, kad pėstute Budos iki sutemos nepasieksime, todėl apsisprendžiame susirasti pigų viešbutuką ir pasidėjus daiktus apžiūrėti miestą. Tačiau bandymas rasti vietą nakvynei labai nesėkmingas. Atrodo visas miestas vien pramoninių prekių parduotuvės. Gal vistik reikėjo paklausyti kolegų keliautojų?
Vėl ieškome tinkamiausio sprendimo. Nutariame pamažu žingsniuoti statulos link ir dairytis, galbūt pasiseks ir pavyks atpažinti bent vieną viešbučio iškabą. Taip bežingsniuodami aptinkame apleistą automobilių stovėjimo aikštelę. Kadangi saulė rytuose leidžiasi lyg paskubomis, nusprendžiame čia ir apsistoti. Pirmasis kelionės kempingas praeina be nesklandumų. Na, beveik be jų. Kadangi jau prietema, Darius nepastebejęs krūvelės išmatų, kuprinę pasideda tiesiai ant jų. Pasisekė apsistoti netoli upės, taigi jos pakrantėje ir praleidžiame vakarą, išnaudodami beveik visus turimus higienos prausiklius. Saulei vos pradėjus kilti mus pažadina keistas žmonių šurmulys. Išsikrapštę iš palapinės atsiduriame sporto salėje po atviru dangumi. Kas bėgioja, kas užsiima 'tai či' ar joga. Kadangi aikštelė atrodė apleista tokio rytinio vaizdo tikrai nesitikėjome, bet likome labai sužavėti.
Toliau keliaujame į miestą pavadinimu Čengdu.Tikslas - milžiniska Budos skulptūra, kuri nuo šio miesto nutolusi apie 136 kilometrus. Pabendravus su kitais keliautojais gauname patarimų imti vienos dienos turą skulptūros lankymui ir vakarop grįžti miestan. Patyrinėję žemėlapį nusprendžiame, kad neturėtų būti labai sudėtinga, o ir daug įdomiau nukeliauti savarankiškai. Pora valandų traukiniu ir mes jau vietoje. Tiksliau mes taip manome. Pasirodo iki Budos dar geras gabalas kelio. Kadangi jau gerokai po pietų nusprendžiame naktį praleisti kaimo viešbutyje ir ryte pasiekti tikslą. Sekančią dieną per didelius vargus ( mat anglų kalba už didmiesčio ribų neegzistuoja) pavyksta įsėsti į reikiama kryptimi važiuojantį autobusą, kuris neilgai trukus sustoja Lešan mieste ir vairuotojas ragina išlipti.
Dar kartelį žvelgiame į žemėlapį. Iki tikslo dar tolokai. Prisėdę parke papietauti nutariame, kad pėstute Budos iki sutemos nepasieksime, todėl apsisprendžiame susirasti pigų viešbutuką ir pasidėjus daiktus apžiūrėti miestą. Tačiau bandymas rasti vietą nakvynei labai nesėkmingas. Atrodo visas miestas vien pramoninių prekių parduotuvės. Gal vistik reikėjo paklausyti kolegų keliautojų?
Vėl ieškome tinkamiausio sprendimo. Nutariame pamažu žingsniuoti statulos link ir dairytis, galbūt pasiseks ir pavyks atpažinti bent vieną viešbučio iškabą. Taip bežingsniuodami aptinkame apleistą automobilių stovėjimo aikštelę. Kadangi saulė rytuose leidžiasi lyg paskubomis, nusprendžiame čia ir apsistoti. Pirmasis kelionės kempingas praeina be nesklandumų. Na, beveik be jų. Kadangi jau prietema, Darius nepastebejęs krūvelės išmatų, kuprinę pasideda tiesiai ant jų. Pasisekė apsistoti netoli upės, taigi jos pakrantėje ir praleidžiame vakarą, išnaudodami beveik visus turimus higienos prausiklius. Saulei vos pradėjus kilti mus pažadina keistas žmonių šurmulys. Išsikrapštę iš palapinės atsiduriame sporto salėje po atviru dangumi. Kas bėgioja, kas užsiima 'tai či' ar joga. Kadangi aikštelė atrodė apleista tokio rytinio vaizdo tikrai nesitikėjome, bet likome labai sužavėti.
Aplankę budą toliau keliaujame Vietnamo sienos link. Atvykstame į Kunming miestą. Miestus apžiūrinėti smagu, tačiau čia mus ir vėl aplanko gamtos ilgesys. Kadangi mokėti už įėjimą į parkus nebenorime, bedame pirštu į žemėlapyje esantį kaimuką ir šalia jo žaliuojantį plotą. Sprendimas priimtas. Susirandame reikiamų autobusų numerius ir su šypsenomis veiduose paliekame viešbutį. Pakeitus porą autobusų ir nuvažiavus trečdalį kelio vairuotojas mus įsodina į kitą tuo pačiu numeriu pažymėtą autobusą, o šis apsukęs didelį ratą grįžta į miesto pakraštį ir išlaipina mus prie autobusų stoties. Matomai į šį autobusą mus persodinęs vairuotojas pagalvojo, kad būsime pasiklydę ir sugrąžino mus miestan. Ką gi, bandome iš naujo. Klausiame stoties darbuotojų autobuso važiuojančio šia kryptimi. O šie tik kraipo pečiais ir rodo į visas skirtingas puses.Nesulaukę tikslaus atsakymo nusprendžiame eiti pėstute ir pakeliui autobusą tiesiog susistabdyti. Po maždaug poros valandų pėdinimo aukštyn į kalną padarome išvadą, kad autobusai šia kryptimi turbūt visai nevažiuoja arba važiuoja laaabai retai. Kilstelėję ranką porą kartų susistabdome vietinį džipą. Taigi tikslą galų gale pasiekiame ir gamtos grožis, kurį išvystame atperką visus nesklandumus ir nuovargį. Į miestą grįžtame laimingi.
Vietnamo ambasadoje priduodame dokumentus vizoms gauti. Kadangi pasitaiko atostogų metas, vizų laukti tenka savaitę
laiko. Nusprendziame mieste neuzsibuti ir vaziuojame i kita keliautoju pamegta maza miestuka Dali. Reiketu pamineti, kad tai viena is graziausiu vietu aplankytu sioje salyje. Miestelis apsuptas ispudingu kalnu tankiai apaugusiu
miskais, salia melynuoja ezeras. Senamiescio gatveles pilnos jaukiu parduotuveliu ir kavinukiu. Nesinori palikti šio grozio, bet reikia keliauti tolyn. Grize miestan pasiimame vizas ir sedame į naktinį autobusa važiuojanti iki Kinijos-Vietnamo sienos. Musu laikas Kinijoje baigesi, o atrodo dar tiek daug liko pamatyti, patirti. Menuo sioje salyje praleke lyg viesulas.
Vietnamo ambasadoje priduodame dokumentus vizoms gauti. Kadangi pasitaiko atostogų metas, vizų laukti tenka savaitę
laiko. Nusprendziame mieste neuzsibuti ir vaziuojame i kita keliautoju pamegta maza miestuka Dali. Reiketu pamineti, kad tai viena is graziausiu vietu aplankytu sioje salyje. Miestelis apsuptas ispudingu kalnu tankiai apaugusiu
miskais, salia melynuoja ezeras. Senamiescio gatveles pilnos jaukiu parduotuveliu ir kavinukiu. Nesinori palikti šio grozio, bet reikia keliauti tolyn. Grize miestan pasiimame vizas ir sedame į naktinį autobusa važiuojanti iki Kinijos-Vietnamo sienos. Musu laikas Kinijoje baigesi, o atrodo dar tiek daug liko pamatyti, patirti. Menuo sioje salyje praleke lyg viesulas.