Kinijos - Vietnamo sieną kertame ankstų rytą, tačiau čia jau mūsų laukia būrys taksi vairuotojų ir šiaip vietinių gudruolių, bandančių išmonyti bent dolerį, prigalvodami mums papildomu mokesčių. Kadangi ''namų darbus'' atlikome dar prieš atvykdami į šią šalį, užsidedame ''nesuprantu apie ką kalbi kaukes'' ir prasibrovę pro vyriškių būrį greitu žingsniu tolstame nuo pasienio pastatų. Vos stabtelėjus žvilgterėti į žemėlapį mus prisiveja vienas iš vairuotojų ir įkyriai siūlosi pavežėti. Kadangi autobusų stotis tolokai ,o ir gatvės pasirodo gana painios, klausiame kiek gi kainuotų iki ten nusigauti. Vyrukas nesikuklindamas sako suma už kurią nuvyktume ne tik iki autobusų stoties, bet ir iki mums reikiamos vietovės. Atsisakius mokėti vairuotojas bando derėtis, tačiau keletą kartų mums pakartojus sumą už kurią vežami tik vietiniai, jis apsisuka ir nueina savais keliais. O mes žingsniuojame toliau. Perėjus upės, skiriančios miestelį į dvi dalis, tiltą; gauname dar vieną pasiūlymą iš mini autobusiuko vairuotojo. Šį kartą paslaugos kaina skamba realiai, o ir nuvežti būsime iki pat viešbutuko durų. Pasirodo šie autobusiukai nevažiuoja pustuščiai, taigi tenka laukti daugiau pakeleivių. Pralaukus gerą valandą paupy ir apsukus aplink miestelį kokius penkiolika ratų, judame Sapos link. Beja, daugiau keleivių taip ir neradome, tačiau jų vietos neliko tuščios. Vairuotojas jas užpildė šviežių mango vaisių dėžėmis ir kitais siuntiniais.
Palikus miestelį palengva kylame į kalnus. Vaizdai pro langą gniaužia kvapą. Vairuotojo ''manevrai'' vingiuotais keliais taip pat. Pasiekus apie 3500 metrų virš jūros lygio aukštį, juntame lengvą svaigulį ir spaudimą galvoje.
Apsistojame viename pigiausių 'hostelių'. Dar prieš atvykdami radome informacijos apie savininko Piterio geranoriškumą ir pagalbą gatvės vaikams. Todėl besirenkant nakvynės vietą ilgai svarstyti tikrai nereikėjo.
Pirmajame pastato aukšte nedidelė virtuvėlė ir registratūra - kavinukė, kurioje kiekvieną vakarą vyksta anglų kalbos pamokėlės gatvės vaikams. Keletas jų padeda tvarkytis viešbutyje, kartu pietauja. O ir miega čia pat... Toje pačioje registratūroje ant grindų.
Jau pirmajį vakarą Piteris siūlo jungtis prie šeimos vakarienės, susimokant tik po vieną dolerį! Ilgai nedvejoję sutinkame, juk už tokią sumą restorane gautume tik puodelį kavos. O ir jaučiamės pakylėtai žinodami, kad už šį mažą mokestį būsime sotūs ne tik mes,bet ir vaikai.
Sekančią dieną su šeimininko drauge keliaujame į maisto turgų. Ji pažada man atskleisti Vietnamietiškos virtuvės paslaptis mainais į Lietuvišką patiekalą vakarienei. Ir kas gi galėtų būti labiau Lietuviško už bulves?! Kadangi biudžetas ribotas, nudžiungu sužinojusi, jog ši daržovė gana pigi. Taigi pridarau daugybę virtų bulvių blynelių (tokių ale žeimaičių blynų be įdaro) kurie kuo puikiausiai tinka su Vietnamietišku čili ir žuvies skonio padažu:)
Išsinuomavę motorolerį dienai, anksti ryte išvažiuojame apžiūrėti apylinkes. Kalnai, ryžių laukai ir vietiniai tradiciniais drabužiais vilkintys žmonės! Stoviniuojame kas kelis kilometrus, tai pamatę kokį įdomesnį dar nerėgėtą augalą, nematytų spalvų drugelį ar išvydę dar vieną kalnų šlaitu nusodintą ryžių plantaciją.
Palikus miestelį palengva kylame į kalnus. Vaizdai pro langą gniaužia kvapą. Vairuotojo ''manevrai'' vingiuotais keliais taip pat. Pasiekus apie 3500 metrų virš jūros lygio aukštį, juntame lengvą svaigulį ir spaudimą galvoje.
Apsistojame viename pigiausių 'hostelių'. Dar prieš atvykdami radome informacijos apie savininko Piterio geranoriškumą ir pagalbą gatvės vaikams. Todėl besirenkant nakvynės vietą ilgai svarstyti tikrai nereikėjo.
Pirmajame pastato aukšte nedidelė virtuvėlė ir registratūra - kavinukė, kurioje kiekvieną vakarą vyksta anglų kalbos pamokėlės gatvės vaikams. Keletas jų padeda tvarkytis viešbutyje, kartu pietauja. O ir miega čia pat... Toje pačioje registratūroje ant grindų.
Jau pirmajį vakarą Piteris siūlo jungtis prie šeimos vakarienės, susimokant tik po vieną dolerį! Ilgai nedvejoję sutinkame, juk už tokią sumą restorane gautume tik puodelį kavos. O ir jaučiamės pakylėtai žinodami, kad už šį mažą mokestį būsime sotūs ne tik mes,bet ir vaikai.
Sekančią dieną su šeimininko drauge keliaujame į maisto turgų. Ji pažada man atskleisti Vietnamietiškos virtuvės paslaptis mainais į Lietuvišką patiekalą vakarienei. Ir kas gi galėtų būti labiau Lietuviško už bulves?! Kadangi biudžetas ribotas, nudžiungu sužinojusi, jog ši daržovė gana pigi. Taigi pridarau daugybę virtų bulvių blynelių (tokių ale žeimaičių blynų be įdaro) kurie kuo puikiausiai tinka su Vietnamietišku čili ir žuvies skonio padažu:)
Išsinuomavę motorolerį dienai, anksti ryte išvažiuojame apžiūrėti apylinkes. Kalnai, ryžių laukai ir vietiniai tradiciniais drabužiais vilkintys žmonės! Stoviniuojame kas kelis kilometrus, tai pamatę kokį įdomesnį dar nerėgėtą augalą, nematytų spalvų drugelį ar išvydę dar vieną kalnų šlaitu nusodintą ryžių plantaciją.
Viešbutuko virtuvėlė prieinama visiems, todėl nepraleidžiu progos ja pasinaudoti ir jau sekantį rytą pusryčiams gaminu taip išsiilgtus blynelius su bananais ir jogurtu. Piteris paragavęs dar vieną mano ruoštą patiekalą, siūlo likti Sapoje ilgesniam laikui ir gyventi jo viešbutyje mainais į maisto gaminimą ir tiekimą kavinukėje. Nors pasiūlymas labai viliojantis(Sapą pamilome jau nuo pirmos dienos) mums reikia judėti toliau, bet prižadame čia dar būtinai sugrįžti.
Įšokame į naktinį traukinį ir toliau keliaujame į Vietnamo sostinę-Hanojų. Grupelė vietinių vyrukų apsistojusių mūsų ir šalia esančioje kajutėse nusprendžia, kad jiems(ir ne tik) poilsio nereikia ir pasidaro vakarėlį. Dainos ir garsus juokas baigiasi gerokai po vidurnakčio, o apie ketvirtą valandą ryto traukinys jau stoja Hanojaus stotyje. Tokį ankstyvą metą nustebina be galo tvankus ir karštas oras.
Link viešbučio, kuriame kambarį užsisakėme iš anksto, žingsnioujame pėstute. Šiek tiek keistoka matyti vietinius tokiu metu gatvėse valgančius naktipiečius,o galbūt jau ir pusryčius. Moterys tvarkosi, plauna indus, šluoja gatves vilkėdamos pižamomis, tuo tarpu vyrai lošia kortomis ar snūduriuoja ant savo mopedų.
Pasiekę viešbutį nedrąsiai beldžiame į duris, atsiprašome už tokį ankstyvą atvykimą ir lyg rudeniniai lapai, mes, po bemiegės nakties krentame į lovas ir pasineriame į sapnų karalystę.
Didmiesčiu smarkiai nesusižavime, tačiau liekame čia keletui dienų. Ar tai dėl oro kondicionieriaus traukinyje ar dėl pasikeitusio klimato kaltės, sunegaluoju. Pro viešbučio stogo kiaurymę krintantys lietaus lašai ir tvyranti drėgmė kambaryje taipogi nepadeda greičiau pasveikti. Kol aš laiką leidžiu su arbatos puodeliu kurdama šį tinklalapį, Darius pasineria į motociklo paieškas. Po intensyvaus ieškojimo ir išbandęs keletą egzempliorių, išsirenka du. Vienas pigesnis, kitas geresnis. Kadangi mano žinios čia prilygsta nuliui, net ir prašoma nesikišu į šį sprendimą. Gerai apgalvojęs nusprendžia nepagailėti kelių dolerių ir imame geresnį( dėl ko vėliau be galo džiaugiamės).
Mano sveikatai pasitaisius ir įsigijus visus būtinus daiktus paliekame beprotiškai perpildytą miestą.
Atvykstame į dar vieną grožio kampelį - Katba(Cat Ba) salą. Važiuodami nuo perkėlos iki viešbučio esančio kitoje salos puseje ir vėl grožimės gamta. Atvažiuojame į pakrantę nusėtą viešbučiais ir restoranais. Palikę mantą kambaryje grižtame link perkėlos, sustodami pamiškėse ir bananų plantacijose.
Praleidę saloje keletą dienų išsiruošiame į ilgąją kelionę. Nors mūsų tikslas Saigono miestas už 1,760 kilometrų, neskubame. Keliaudami stebime žmones, grožimės gamta. Stojame pakelės viešbučiuose pernakvoti. Kokosų pienas tampa pagrindiniu kelionės gėrimu, o mums sustojus jo nusipirkti tampame pagrindiniais pokalbių objektais.
Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau ir keliaujant prireikia atostogų. Ypatingai kuomet kelionė tokia intensyvi. Važiuojame greitkeliais, kuriuose jokios kelių eismo taisyklės negalioja, todėl privalome išlikti budrūs. O ir motociklo sėdynė tikrai neprimena minkšto krėslo. Pusiaukelėje stojame pajūrio mieste ir skiriame keletą dienų poilsiui. Džiaugiamės jūros bangomis ir baltu smėliu. Darius taip pat neatsispiria pagundai pagelbėti žvejams traukti tinklus:)
Mano sveikatai pasitaisius ir įsigijus visus būtinus daiktus paliekame beprotiškai perpildytą miestą.
Atvykstame į dar vieną grožio kampelį - Katba(Cat Ba) salą. Važiuodami nuo perkėlos iki viešbučio esančio kitoje salos puseje ir vėl grožimės gamta. Atvažiuojame į pakrantę nusėtą viešbučiais ir restoranais. Palikę mantą kambaryje grižtame link perkėlos, sustodami pamiškėse ir bananų plantacijose.
Praleidę saloje keletą dienų išsiruošiame į ilgąją kelionę. Nors mūsų tikslas Saigono miestas už 1,760 kilometrų, neskubame. Keliaudami stebime žmones, grožimės gamta. Stojame pakelės viešbučiuose pernakvoti. Kokosų pienas tampa pagrindiniu kelionės gėrimu, o mums sustojus jo nusipirkti tampame pagrindiniais pokalbių objektais.
Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau ir keliaujant prireikia atostogų. Ypatingai kuomet kelionė tokia intensyvi. Važiuojame greitkeliais, kuriuose jokios kelių eismo taisyklės negalioja, todėl privalome išlikti budrūs. O ir motociklo sėdynė tikrai neprimena minkšto krėslo. Pusiaukelėje stojame pajūrio mieste ir skiriame keletą dienų poilsiui. Džiaugiamės jūros bangomis ir baltu smėliu. Darius taip pat neatsispiria pagundai pagelbėti žvejams traukti tinklus:)
Taigi, nuvažiavus beveik du tūkstančius kilometrų, suvalgius nesuskaičiuojamą galybę porcijų ryžių su kiaušiniene, pamačius aibę skirtingų transporto priemonių bei jose gabenamų keisčiausių daiktų, purvini tačiau gyvi ir sveiki pasiekiame Saigoną:) Važiuodami džiaugėmės pačia kelione ir apie tikslą negalvojome, todėl atvykus susimąstėme, ką gi darysime toliau?
Keliavimas po šalį motociklu vienas geriausių būdų norint pažinti šalį ir pamatyti tikrąjį paprastų žmonių gyvenimą. Kadangi pamėgome jaustis nuo nieko nepriklausomi, o ir morociklas visdar lyg vakar pirktas, jau sekančią dieną paliekame sausakimšą miestą ir keliaujame Kambodžos link. Stojame nedideliame miestelyje, dviejų upių sankirtoje, Vietnamo pietinėje dalyje. Apvažiavę aplinkinius kaimus, aplankę turgų ant vandens ir iki soties prisivalgę egzotinių vaisių atsisveikiname su šia šalimi...
Keliavimas po šalį motociklu vienas geriausių būdų norint pažinti šalį ir pamatyti tikrąjį paprastų žmonių gyvenimą. Kadangi pamėgome jaustis nuo nieko nepriklausomi, o ir morociklas visdar lyg vakar pirktas, jau sekančią dieną paliekame sausakimšą miestą ir keliaujame Kambodžos link. Stojame nedideliame miestelyje, dviejų upių sankirtoje, Vietnamo pietinėje dalyje. Apvažiavę aplinkinius kaimus, aplankę turgų ant vandens ir iki soties prisivalgę egzotinių vaisių atsisveikiname su šia šalimi...