Jau daugiau kaip dvi savaitės kelyje. Vyrams pradeda pabosti, šeimos nariai likę Širaze taipogi nesiliauja skambinę ir vis klausinėja kada gi sugrįšime namo. Nusprendžiame nepraleisti progos ir aplankyti Kandovano kaimą, kuris įsikūręs netoli Tabrizo miesto. O iš ten jau leisimės žemyn link Širazo stabtelėdami apžiūrėti didžiausią pasaulyje vandens olą ir galbūt užsuksime į Esfahano miestą. Atstumai, kaip jau turbūt pastebėjote, Irane tikrai nemaži. Ne išimtis ir šį kartą. Turime įveikti beveik 500 kilometrų. Jau visiškai sutemus mūsų kelias pasuka į kalnus. Nors esame labai pavargę, trauktis nėra kur. Kalnus pravažiuoti būtina. Oh, kaip aš norėčiau, kad greičiau išauštų rytas! Šis kalnų kelias atrodo be galo pavojingas. Važiuoti tenka prie pat skardžio, matomumas blogas. Priešaky važiuojantis automobilis vos nepražiopso posūkio. Susižvalgome, tačiau nepratariame nė žodžio......Tyla......Įtampa...... Beveik nemirksėdami, visi trys, žiūrime į kelią. Po gana ilgų kelių valandų pagaliau išsukame iš kalnų ir lengviau atsikvepiame, bet stoti kolkas nėra kur. Tenka dar ilgokai palaukti, kol pasiekiame miesto teritoriją. Stabtelime netoli mečetės išvydę kitų keliautojų palapines. Čia yra tualetai, prausyklos, geriamas vanduo. Puiki vieta poilsiui. Vos spėjame laiku sustatyti palapinę, kai prapliumpa lietus. Džiaugiamės, kad mūsų košmaras pagaliau baigėsi ir galime pamiegoti. Tačiau pasidžiaugę būsime per anksti. Numigus vos porą, trejetą valandų, pabundame nuo siaubingo trenksmo. Prireikia keliolikos sekundžių kol susivokiame kas vyksta. Visas dangus nušviestas žaibų, o perkūno griaudesys atrodo net kurčią prikeltų! Ir lietus pila jau nebe kaip iš kibiro, bet kaip iš visos bačkos. Vos kelios minutės ir mūsų patalai mirksta vandenyje. Palikus palapinę, matome, kad ne mes vieni tokioje bėdoje. Visi skuba ardyti savo guolius ir dar miegančius vaikus skubiai kiša į automobilius. Susipakavę šlapią mantą ir mes sėdame automobilin. Neturėdami kito pasirinkimo susitaikome su mintimi, jog miego šiai nakčiai gana ir judame toliau. Taip išaušta naujos dienos rytas, kartu su saulėtekiu atnešdamas šilumą ir džiugesį. Atvykus į Tabrizą ilgai neklaidžiojame ir susirandame viešbutį. Po tokios ilgos ir varginančios kelionės nusprendžiame šiek tiek pasilepinti ir kambarius užsisakome naujai statomame (galbūt trijų ar keturių žvaigždučių viešbutyje). Susimokame 103 litus už dvigubą kambarį. Pasidedame daiktus, nusiprausiame ir išeiname miestan ieškoti maisto. Pasistiprinę dar nusprendžiame užeiti pasižvalgyti po turgų, užsukame į nedidelį muziejų. Sugrįžę į Kaspijos pakrantę išsinuomojame namelį (43 litai) visiškai prie pat kranto ir apsistojame porai dienų. Atvykstame ne sezono metu, taigi veikti nelabai yra ką. Jūra gan šalta, be galo vėjuota, paplūdimys nešvarus. Statybose paskendusi pakrantė ir prie pat vandens pikninkaujantys žmonės. Sekantis mūsų tikslas - Javaherdeh kaimas esantis aukštai kalnuose, apie 2000 metrų virš jūros lygio. Kylame į kalnus spyruokliniu keliu, kurį vis labiau ir labiau užkloja debesys. Matyti priešais atvažiuojančius automobilius visiškai neįmanoma. Nepraleidžiame progos ir stabtelime bent keletą (o gal net ir keliolika) kartų pasigrožėti gamta. Juk svarbiausia ne tikslas, o kelias iki jo. Čia galima sutikti daug pikninkaujančių ar atostogas leidžiančių vietinių. Iraniečiai be galo žavisi šiaurine šalies dalimi. Myli miškus, krioklius, ežerus. Todėl radę progą, susimeta piknikui reikalingus daiktus ir su visa šeima, neretai ir visa gimine, keliais automobiliais lekia pasigrožėti žaluma. Oro temperatūra nukrinta. Dar net nesiekus pusiaukelės, stabtelime ir susirandame gyliai kuprinėse užslėptus megztinius ir kojines.
Atvykus į kaimelį, vietos nakvynei ilgai ieškoti netenka, pakelėje įsikūrusių parduotuvėlių savininkai bando stabdyti šaukdami kambarių kainas. Stojame prie vieno iš jų. Savininkas - senas diedukas, pasirodo labai malonus ir draugiškas. Pakvietęs apžiūrėti antrame aukšte esantį butuką smalsiai teiraujasi iš kokios šalies aš atvykusi. Žinoma paskui šį klausimą seka kitas, sakyčiau tradicinis. Ar patinka Iranas? :) Kadangi tai ne viešbutis, o kaimo gyventojo namai, nieko įpatingo nesitikime. Tvarkos šiek tiek trūksta, bet mes neišrankūs. Pasidomėję ar yra šilto vandens ir gavę teigiamą atsakymą, susimokame 30 litų ir susinešame daiktus. Kiek vėliau šeimininkas parūpina ir dujų balionėlį šildymui, už kurį dar susimokame 4 litus. Oras aukštai kalnuose ūkanotas, bet tai tik prideda kaimeliui daugiau mistiškumo. Kalnų viršūnės padengtos sniegu, kartkartėmis išlendančios pro debesis, vos įžiūrimi aviganiai vejantys savo kaimenes namo... Visiška ramybė... Šahrūd - tai studentų miestas, garsus savo universitetais. Jaunimas iš įvairių miestų čia suvažiuoja studijuoti, o atostogų metu miestelyje gyvenančių žmonių sumažėja perpus. Karštis vasaros mėnesiais čia gali viršyti +40C, o žiemą nukrenta ir iki - 14C. Pas pusbrolį atvykstame jau gerokai po pietų. Šis nerimaudamas mums skambino bent keletą kartų. Gerai įsišnekėjus paaiškėjo, kad keliai yra du, taigi jis galvojo atvykstame trumpesniuoju, tačiau mes besigrožėdami gamta pasukome ilguoju kalnų keliu. Vakare orui šiek tiek atvėsus išeiname apžiūrėti miesto. Užsukame į išpuoselėtą parką įkurtą kalno papėdėje. Gražiai apšviestais laipteliais lipame aukštyn, nuo čia atsiveria viso miesto panorama. Sugrįžę į namus tradiciškai gurkšnojame arbatą, rūkome kaljaną ir plepame iki išnaktų. Sekančią dieną važiuojame apžiūrėti užmiesčio apylinkes. Pravažiavus štai tokius smėlėtus, nuplikusius kalnus....
Jazdo ir Teherano miestus skiria daugiau kaip šeši šimtai kilometrų. Karšta. Kelionė gana varginanti. Stabtelime pakelėje išvydę pistacijų plantacijas. Vyrai paėėję tolėliau dairosi gyvačių, skorpijonų. Dėja paieška šįkart nesėkminga. Pusiaukelėje stojame Kašan mieste. Čia apsilankome seniausiame Irano sode, kuris buvo pabaigtas įrengti 1590aisiais metais ir yra pripažintas UNESCO pasaulio paveldu. Iraniečiai labai mėgsta keliauti, taipogi domisi savo šalies istorija, todėl nenuostabu, kad Fin sodas pilnas vietinių turistų. Užsienio turistams bilietas žymiai brangesnis, todėl Darius juos nuperka man belaukiant nuošalyje:) Vėlgi, kaip ir daugumos statinių tokiuose soduose, mane labiausiai sužavi lubų dizainas. Į Iraną keliaujame jau antri metai iš eilės, ir visiškai neplanuotai, tokiu pat metų laiku. Norėjosi atvykti truputelį anksčiau, kovo pabaigoje, kuomet šalis pasipuošia besiskleidžiančių gėlių žiedais ir pakvimpa jų neapsakomu aromatu, o žmonės apsirėdę naujais apdarais švenčia vieną didžiausių ir svarbiausių švenčių – Naujuosius Metus. Dėja svajonės įgyvendinti nepavyko, tačiau manau į vyro gimtinę sugryšime dar ne kartą, todėl neprarandu vilties, kad kažkuriais metais vistik nuvyksime laiku. Šį kartą džiaugiamės suspėję apsilankyti dar prieš didžiuosius karščius ir galėdami šalyje praleisti net šešias savaites! Tiek laiko turėtų užtekti ir pasibuvimui su artimaisiais ir didesniam šalies pažinimui. Bet apie viską nuo pradžių... Į Birminghamo oro uostą atvykstame gerokai per anksti. Priduodame lagaminus. Kadangi galimas svoris dviems žmonėms net 60 kilogramų jokios įtampos nejaučiame (skirtingai nei skrendant Ryanair'u į Lietuvą) :) Pasivaikščioję po parduotuves ir taip "pratempę" laiką sulaukiame sodinimo į lėktuvą. Be jokių nesklandumų pakylame į orą ir nekantraudami laukiame pietų. Maistas Turkijos avialinijų dar nė karto nenuvylė. Skaniai papietavę ekranuose susirandame norimus filmus ir atsilošę įsitraukiame į veiksmą. Ilgai netrukus jau leidžiamės Istambulo oro uoste. Čia belaukdami sekančio skrydžio į Širazą fotografuojame kylancius ir besileidžiančius lėktuvus bei įdomesnius žmones :) Pralaukę antro skrydžio beveik keturias valandas ir spėję išalkti, su džiaugsmu lipame į sekantį lėktuvą. Kadangi laikas vėlus, vos pakilus stiuardesės išdalina meniu ir skuba tiekti maistą. Keturios valandos skrydžio ir jau leidžiamės mažame Širazo oro uoste, 2:30 vietos laiku. Prieš paliekant lėktuvą moterys (visos be išimties) galvas apgaubia skarelėmis.
Kadangi mano viza išduodama tik atvykus, stabtelime vizų išdavimo poskiryje ir jau po pusvalandžio be jokių nesklandumų paliekame oro uostą ir žingsniuojame sausa Irano žeme. Nors ir prašėme artimųjų visiems į oro uostą nevažiuoti, kvaila buvo tikėtis, kad jie mūsų paklausys. Čia juk Iranas! Sugužėjo visi. Tėvai, brolis, seserys, sūnėnai.. Ir nesvarbu, kad vėlus metas...Čia viskas kitaip... Šeima svarbiau už miegą... Širaze nusprendžiame pabūti savaitę. Skanaujame Mamos gaminamus gardžius patiekalus (aš žinoma stebiu jų gaminimo eigą ir viską užsirašau knygelėn), aplankome močiutes, tetas... Taip pat užsukame į centrinį turgų, apsilankome vienoje iš žymiausių Širazo mečečių ir nuvykstame prie neapsakomo grožio druskos ežero, esančio apie 27 kilometrai nuo Širazo miesto. Sunku buvo ir patikėti, kad ežero spalva ryškiai rožinė! Tačiau taip buvo ne visuomet. Dar pernai šis ežeras buvo mėlynas, bet visai netikėtai jo dugne pradėjus augti keistam augalui vandens spalva pasikeitė. Apsistojus pirmoje stotelėje Sapoje (Šiaurės Vietname), restorane lankėmės tik kartą ir tik įdomumo dėliai. Kaip jau minėjau ankstesniame aprašyme, pagrinde vakarieniavome hostelyje, kuriame buvome apsaistoję. Kadangi maistas kainavo tik dolerį ir valgančiųjų buvo nemažai iš tokio mažo biudžeto nieko įpatingo nesitikėjome. Pirmoje nuotraukoje kepta žuvis, bliudelis ryžių, virti žalumynai, česnako ir čili padažas bei labai lipnūs virtų ryžių apkepinti blyneliai. Antroje nuotraukoje labai populiarius patiekalas Vietname, kuris vadinasi 'hot pot' (karštas puodas). Visi produktai naudojami šiam patiekalui supjaustomi ir sudedami ant stalo aplink puodą, kuriame verda sultinys. Vakarieniautojai po truputį deda produktus vienus po kitų. Vieniems išvirus jie iš karto valgomi kol dedami kiti. Tai gali buti mėsos, daržovių ir makaronų puodas(kaip šiuo atveju). Taipogi populiarūs žuvies ir jūros gėrybių ar daržovių ir sojos puodai. Sumuštinis kimštas kiaušiniene, šviežiomis daržovėmis ir petražolėmis pietums su Vietnamietiška kava. Kava labai stipri ir be galo saldi, mat vietoje cukraus naudojamas kondensuotas pienas ir pilamo jo gana daug. Kadangi aš kavą ir arbatą vartoju visai be jokio saldumo, mano pastovus prašymas gėrimų gamintojams buvo saldaus pieno pilti kuo mažiau.
Vakarienė. Mano ruošti bulviniai blyneliai, kepti daržovių suktinukai (susukti į ryžių popierių), ryžiai, čili ir žuvies skonio padažas, virti žalumynai ir salotos. Kinų virtuvė. Kinų virtuvė garsėja visame pasaulyje. Jeigu ne "sweet&sour chicken" tai ryklių pelekų sriubomis ar patiekalais iš šunienos. Tačiau nereikėtų apsirikti ir viską piešti tik balta ir juoda spalvomis. Anglijoje ( šiuo metu ši šalis mūsų namai) tikrai netrūksta greito maisto užkandinių ir bufetų tiekiančių Kinų maistą. Tiesa pasakius, jose lankomės tik jeigu būname labai alkani ir nėra laiko gaminti. Tačiau man asmeniškai tai paskutinis pasirinkimas. Sveikesnio maisto myletojams bufetuose nelabai yra iš ko rinktis( didžioji dalis patiekalų verdama aliejuje), patiekalams trūksta skonio. Todėl keliaujant į Kiniją nesitikėjau nieko įpatingo maisto atžvilgiu, bet buvau nustebinta pasirinkimo gausa ir geru skoniu. Pirmasis vakaras Pekine. Užejome į vieną iš nedidukų restoranėlių nuošalioje gatvelėje.Nudžiugino meniu su nuotraukomis. Žuvis su daržovėmis, žolelėmis, žemės riešutais ir daug daug chili, patiekta padėkle po kuriuo vis dar rusena liepsnelė išlaikyti patiekalą karštą. Kartu atnešamas dielis dubuo salotų :) Be galo skanu! MONGOLIJA. Maistas tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Tačiau mėgstantiems skaniai pavalgyti mėnuo laiko šioje šalyje gali būti tikras išbandymas. Mongolijos sostinėje Ulanbatore galima rasti įvairiausių produktų, nors jų pasirinkimas Europai žinoma neprilygsta. Gal kiek primena Rusijos parduotuves. Vis labiau populiarėja ir atvykėlių įkurtos kavinukės, tiekiančios Europietišką kavą, šviežias bandeles. Taipogi galima rasti ir netradicinių restoranų. Pastebėjau, kad Mongolai labai lygiuojasi į Korėjiečius, todėl šios šalies produktų tikrai ne stoka. Mongolijos virtuvė gana skurdi. Pagrindinis ir visų šalies gyventojų be galo mėgiamas produktas - mėsa. Daugiausiai naudojama aviena, tačiau ir kitokia mėsa yra labai vertinama. Kadangi prieskoniai Mongolijoje riboti, beveik kiekvienas patiekalas vienodo skonio (mėsos). Čeburėkai vienas pagrindinių valgių, populiarus visoje šalyje.Mongolai juos vadina keptais virtinukais. Tešla paprasta, pagaminta iš vandens ir miltų įdaryta avienos mėsa. verdama aliejuje ir valgoma su kečupu (atleiskit jeigu tai ne LietuviŠkas žodis, tačiau pomidorų padažu jo tikrai nepavadinčiau). Tai buvo vienas iš mano mėgstamiausių valgių šioje šalyje. Įpatingai šio patiekalo norėjosi po maždaug savaitės gyvavimo valgant sriubą, pagamintą iš vandens, avies kaulų ir druskos. Kuri retsykiais paįvairinama makaronais, pagamintais iš miltų ir vandens. Viena iš įsimintinesnių valgyklėlių pakelėje. Kadangi oras buvo nekoks visi ėjome vidun. Kol šeimininkės ruošė valgį, mums tikrai buvo į ką pasidairyti, tačiau apžiūrejus namus apetitas gali dingti ne vienam :D Toje pačioje jurtoje šeima ir gyvena ir valgį ruošia ir paklydėlius priima. Kadangi visi tądien buvo namuose, labai nepatogu buvo fotografuoti,todėl paprašiau bendrakeleivio Alper papozuoti, nes labai knietejo užfiksuoti šį "skanėstą" kabantį palubėje, kurio dalį šeiminkas nurėžė mūsų akivaizdoje ir sukapojęs sumetė į puodą.
Viena iš moteriškių gamino virtinukus, tačiau mūsų grupei teko nusivilti. Šie atiteko užklydusiems vyrams.Eh... Mes ir vėl skrandžius užpildėm dar viena eiline lėkšte sriubos... |
Author/AutoriusBrigita Archives/Arhyvas
June 2015
Categories/Kategorijos
All
|