Jau daugiau kaip dvi savaitės kelyje. Vyrams pradeda pabosti, šeimos nariai likę Širaze taipogi nesiliauja skambinę ir vis klausinėja kada gi sugrįšime namo.
Nusprendžiame nepraleisti progos ir aplankyti Kandovano kaimą, kuris įsikūręs netoli Tabrizo miesto. O iš ten jau leisimės žemyn link Širazo stabtelėdami apžiūrėti didžiausią pasaulyje vandens olą ir galbūt užsuksime į Esfahano miestą.
Atstumai, kaip jau turbūt pastebėjote, Irane tikrai nemaži. Ne išimtis ir šį kartą. Turime įveikti beveik 500 kilometrų. Jau visiškai sutemus mūsų kelias pasuka į kalnus. Nors esame labai pavargę, trauktis nėra kur. Kalnus pravažiuoti būtina.
Oh, kaip aš norėčiau, kad greičiau išauštų rytas! Šis kalnų kelias atrodo be galo pavojingas. Važiuoti tenka prie pat skardžio, matomumas blogas. Priešaky važiuojantis automobilis vos nepražiopso posūkio. Susižvalgome, tačiau nepratariame nė žodžio......Tyla......Įtampa...... Beveik nemirksėdami, visi trys, žiūrime į kelią.
Po gana ilgų kelių valandų pagaliau išsukame iš kalnų ir lengviau atsikvepiame, bet stoti kolkas nėra kur. Tenka dar ilgokai palaukti, kol pasiekiame miesto teritoriją. Stabtelime netoli mečetės išvydę kitų keliautojų palapines. Čia yra tualetai, prausyklos, geriamas vanduo. Puiki vieta poilsiui.
Vos spėjame laiku sustatyti palapinę, kai prapliumpa lietus. Džiaugiamės, kad mūsų košmaras pagaliau baigėsi ir galime pamiegoti. Tačiau pasidžiaugę būsime per anksti. Numigus vos porą, trejetą valandų, pabundame nuo siaubingo trenksmo. Prireikia keliolikos sekundžių kol susivokiame kas vyksta. Visas dangus nušviestas žaibų, o perkūno griaudesys atrodo net kurčią prikeltų! Ir lietus pila jau nebe kaip iš kibiro, bet kaip iš visos bačkos. Vos kelios minutės ir mūsų patalai mirksta vandenyje. Palikus palapinę, matome, kad ne mes vieni tokioje bėdoje. Visi skuba ardyti savo guolius ir dar miegančius vaikus skubiai kiša į automobilius.
Susipakavę šlapią mantą ir mes sėdame automobilin. Neturėdami kito pasirinkimo susitaikome su mintimi, jog miego šiai nakčiai gana ir judame toliau.
Taip išaušta naujos dienos rytas, kartu su saulėtekiu atnešdamas šilumą ir džiugesį.
Nusprendžiame nepraleisti progos ir aplankyti Kandovano kaimą, kuris įsikūręs netoli Tabrizo miesto. O iš ten jau leisimės žemyn link Širazo stabtelėdami apžiūrėti didžiausią pasaulyje vandens olą ir galbūt užsuksime į Esfahano miestą.
Atstumai, kaip jau turbūt pastebėjote, Irane tikrai nemaži. Ne išimtis ir šį kartą. Turime įveikti beveik 500 kilometrų. Jau visiškai sutemus mūsų kelias pasuka į kalnus. Nors esame labai pavargę, trauktis nėra kur. Kalnus pravažiuoti būtina.
Oh, kaip aš norėčiau, kad greičiau išauštų rytas! Šis kalnų kelias atrodo be galo pavojingas. Važiuoti tenka prie pat skardžio, matomumas blogas. Priešaky važiuojantis automobilis vos nepražiopso posūkio. Susižvalgome, tačiau nepratariame nė žodžio......Tyla......Įtampa...... Beveik nemirksėdami, visi trys, žiūrime į kelią.
Po gana ilgų kelių valandų pagaliau išsukame iš kalnų ir lengviau atsikvepiame, bet stoti kolkas nėra kur. Tenka dar ilgokai palaukti, kol pasiekiame miesto teritoriją. Stabtelime netoli mečetės išvydę kitų keliautojų palapines. Čia yra tualetai, prausyklos, geriamas vanduo. Puiki vieta poilsiui.
Vos spėjame laiku sustatyti palapinę, kai prapliumpa lietus. Džiaugiamės, kad mūsų košmaras pagaliau baigėsi ir galime pamiegoti. Tačiau pasidžiaugę būsime per anksti. Numigus vos porą, trejetą valandų, pabundame nuo siaubingo trenksmo. Prireikia keliolikos sekundžių kol susivokiame kas vyksta. Visas dangus nušviestas žaibų, o perkūno griaudesys atrodo net kurčią prikeltų! Ir lietus pila jau nebe kaip iš kibiro, bet kaip iš visos bačkos. Vos kelios minutės ir mūsų patalai mirksta vandenyje. Palikus palapinę, matome, kad ne mes vieni tokioje bėdoje. Visi skuba ardyti savo guolius ir dar miegančius vaikus skubiai kiša į automobilius.
Susipakavę šlapią mantą ir mes sėdame automobilin. Neturėdami kito pasirinkimo susitaikome su mintimi, jog miego šiai nakčiai gana ir judame toliau.
Taip išaušta naujos dienos rytas, kartu su saulėtekiu atnešdamas šilumą ir džiugesį.
Atvykus į Tabrizą ilgai neklaidžiojame ir susirandame viešbutį. Po tokios ilgos ir varginančios kelionės nusprendžiame šiek tiek pasilepinti ir kambarius užsisakome naujai statomame (galbūt trijų ar keturių žvaigždučių viešbutyje). Susimokame 103 litus už dvigubą kambarį.
Pasidedame daiktus, nusiprausiame ir išeiname miestan ieškoti maisto. Pasistiprinę dar nusprendžiame užeiti pasižvalgyti po turgų, užsukame į nedidelį muziejų.
Pasidedame daiktus, nusiprausiame ir išeiname miestan ieškoti maisto. Pasistiprinę dar nusprendžiame užeiti pasižvalgyti po turgų, užsukame į nedidelį muziejų.
Ilgai vaikščioti trukdo begalinis karštis ir miego trūkumas. Sugrįžtame viešbutin ir krentame į lovas. Pabundame jau sutemus. Vaikštinėti gatvėmis vakare, atvėsus orui žymiai maloniau. Praeidami saldumynų parduotuvėlę neatsispiriame pagundai ir nusiperkame keletą skirtingų baklavos gabalėlių. Tokio saldumyno daug nesuvalgysi, saldumas neišpasakytas.
Išaušus rytui dar kartelį susikrauname mantą ir judame Kandovano link. Čia žmonės namus įsikūrę kūgio formos vulkaninėse formacijose. Kadangi nieko panašaus nesu mačiusi, šios dienos be galo laukiau.
Vaikštinėdami (laipiodami) po kaimą, vienbalsiu nusprendžiame, kad taip toli važiuoti tikrai buvo verta.
Išaušus rytui dar kartelį susikrauname mantą ir judame Kandovano link. Čia žmonės namus įsikūrę kūgio formos vulkaninėse formacijose. Kadangi nieko panašaus nesu mačiusi, šios dienos be galo laukiau.
Vaikštinėdami (laipiodami) po kaimą, vienbalsiu nusprendžiame, kad taip toli važiuoti tikrai buvo verta.
Link Širazo važiuojame kitu, gerokai nuobodesniu keliu. Gerai, kad tiek Darius tiek brolis Hamed mėgsta juokauti, prašnekus bet kokia tema jie vis randa iš ko pasijuokti. Bent jau laikas neprailgsta, nes nuvažiuoti turime vėlgi apie 600 kilometrų.
Pakeliui sustoję papietauti dar aplankome seną mečetę.
Pakeliui sustoję papietauti dar aplankome seną mečetę.
Pavažiavus dar toliau pamatome ežerą. Stabtelėjus pasivaikščioti,visiškai netikėtai aptinkame simūrų gyvenvietę. Gyvūnėliai be galo mieli ir jų čia begalė. Bet tenka gerokai pavargti kol vieną jų prisijaukinu :)
Taip bejuokaudami ir begurkšnodami arbatą pasiekiame tikslą. Atvykstame prie Alisadr vandens olos, esančios apie 90 kilometrų nuo Hamedan miesto. Vos įvažiavus kaiman, prie mūsų privažiuoja jaunas berniokas ir siūlo kambarius nuomai. Gauname pirmą namo aukštą su be galo didele svetaine, miegamuoju, dušu ir virtuve vos už 25 litus! Ir visa tai tik keli žingsniai nuo įėjimo į olą:)
Gyvenvietė nedidukė, vaikštinėti nelabai yra kur. Vyrai pagamina vakarienę ir vakarą leidžia lošdami kortomis. Mano draugas - knyga :)
Kalną, kuriame atrasta ola įsivaizdavome būsiantį be galo didelį ir ilgą, bet liekame labai nustebinti. Žvelgiant iš išorės matosi tik neaukšta kalva.
Alisaadr - didžiausia vandens ola pasaulyje. Jos ilgis siekia apie 11 kilometrų, bet aplankyti galima tik 3,5km.
Pirmą kartą ši ola atrasta maždaug prieš 200 metų, tačiau tuomet niekas net neįsivaizdavo jos dydžio. Patekti į olą buvo galima pro žmogaus dydžio skylę, aplinkiniai gyventojai ja naudojosi tik pasisemti vandens. Maždaug prieš 50 metų buvo atrastas tikrasis olos dydis, nuo tada ir prasidėjo archeologiniai tyrinėjimai, bei olos ruošimas turistams.
Spėjama, kad ola gali būti apie 139 - 190 milijonų metų senumo. Mat kabantys kristaliniai varvekliai olos viduje per šimtmetį padidėja vos vieną milimetrą.
Gyvenvietė nedidukė, vaikštinėti nelabai yra kur. Vyrai pagamina vakarienę ir vakarą leidžia lošdami kortomis. Mano draugas - knyga :)
Kalną, kuriame atrasta ola įsivaizdavome būsiantį be galo didelį ir ilgą, bet liekame labai nustebinti. Žvelgiant iš išorės matosi tik neaukšta kalva.
Alisaadr - didžiausia vandens ola pasaulyje. Jos ilgis siekia apie 11 kilometrų, bet aplankyti galima tik 3,5km.
Pirmą kartą ši ola atrasta maždaug prieš 200 metų, tačiau tuomet niekas net neįsivaizdavo jos dydžio. Patekti į olą buvo galima pro žmogaus dydžio skylę, aplinkiniai gyventojai ja naudojosi tik pasisemti vandens. Maždaug prieš 50 metų buvo atrastas tikrasis olos dydis, nuo tada ir prasidėjo archeologiniai tyrinėjimai, bei olos ruošimas turistams.
Spėjama, kad ola gali būti apie 139 - 190 milijonų metų senumo. Mat kabantys kristaliniai varvekliai olos viduje per šimtmetį padidėja vos vieną milimetrą.
Grįždami į Širazą dar stabtelime Esfahane. Džiugu, kad į šį miestą atvykstame pavakary. Orui atvėsus Imamo aikštė prisipildo pikninkaujančių vietinių, o 33jų arkų tilto apšvietimas vakare atrodo įspūdingai. Tik gaila šįmet upė visiškai išdžiūvusi.
Kelionę po Iraną baigiame aplankydami pirmojo Persijos Karaliaus ir didžiosios imperijos įkūrėjo kapą, esantį Pasargado mieste.
Sugrįžę į Širazą pratęsiame mano vizą dar dviems savaitėms ir skubame sveikinti sesers susilaukus pirmagimio:)
Grįždami Iš Irano parsivežame didžiulį lagaminą neišdildomų įspūdžių, naujos patirties, begalę fotografijų, receptų ir šiltus prisiminimus apie nuostabiai praleistą laiką!
Grįždami Iš Irano parsivežame didžiulį lagaminą neišdildomų įspūdžių, naujos patirties, begalę fotografijų, receptų ir šiltus prisiminimus apie nuostabiai praleistą laiką!