Kelionė nuo Maskvos iki Ulanbatoro truko penkias paras. Pirmąsias tris vis bandžiau prisitaikyti prie smarkiai sulėtėjusio gyvenimo ritmo. Palikus visus nesibaigiančius darbus Anglijoje ši kelionė tapo tikra atgaiva tiek kūnui, tiek sielai. Tiems, kurie galbūt mūsų nepažysta, norėčiau pasakyti, kad keliauti Sibiro traukiniu, tai viena mano senų svajonių ir tai įgyvendinti pasiryžau viena. Darius baigęs darbus prie manęs jungsis jau Kinijoje.
Ankstus rytas. Traukinys atvyksta į Mongolijos sostinę Ulanbatorą. Išlipusi atsisveikinu su bendrakeleiviais ir dairausi vairuotojo su mano vardu, nematyti. Dairausi į visas puses keletą kartų. Mintyse iškyla viešbučio administracijos siųstas elektroninis laiškas su patvirtinimu, kad iš stoties būsiu paimta. Miniai žmonių gerokai prasiskirsčius suprantu, kad reikia imtis veiksmų. Čiumpu taxi, nusideriu porą dolerių ir judu viešbučio link. Atvykusi sutinku dvi prancūzaites, kurios taip pat nesulaukusios vairuotojo atvyko savarankiškai.
Viešbutukas(hostelis) įsikūręs plytiniame daugiabutyje be aiškių užrašų ar reklamų. Po maždaug 15 minučių beldimo į duris, į pastatą įbėga vairuotojas ir nustebęs klausia kurgi mes buvom, mat jis mūsų laukė stotyje. Vairuotojo veidas aiškiai užsimiegojęs :)
Susipažystu su kitais keliautojais. Visi pilni istorijų, noriai dalinasi patarimais. Kai kurie jų apkeliavę Pietryčių Aziją, jų pasakojimų klausausi atidžiai. Gaunu daug naudingos informacijos. Kadangi turas po šalį prasideda už poros dienų, negaišdama laiko lekiu į Kinijos ambasadą priduoti dokumentus vizai gauti. Ten užpildau anketą ir stoju eilėn. Prašymas išduoti vizą atmetamas! Darbuotoja reikalauja kvietimo laiško iš Kinijos.
Eh, kokia neteisybė,- pamąstau. Juk vaikinukas stovejęs eilėje priešais mane vizą gauna be kvietimo!
Turą pradedame ankstų rytą susipažindami su vairuotoju ir gide. (Grupėje keliautojai esame šeši. Dvi porelės iš Nyderlandų ir turkas vyrukas, taipogi gyvenantis Olandijoje. Manau praleidusi dvidešimt dienų vienoje jurtoje su šitiek Olandų, tikrai pažinsiu ne tik Mongoliją). Sukrauname kuprines į seną rusišką furgoną ir iš lėto paliekame sostinę.
Pirmąsias dienas vaizdai nesikeičia. Plyni laukai su viena kita jurta, už jų kalnai. Vietomis žemesni ir žalesni, kitur akmenuoti, nuplikę. Judame į pietų pusę. Važiuojame kasdien 150-200 kilometrų, tačiau laikas neprailgsta. Mat visi grupės nariai pilni kalbos, o ir vairuotojas neleidžia liūdėti kartas nuo karto uždainuodamas. Stojame kaimeliuose papietauti ir aplankome vieną kitą žymesnę vietą. Viena jų vadinasi 'flaming cliffs'. Šioje vietoje buvo atrasti pirmieji dinozaurų kiaušiniai.
Ankstus rytas. Traukinys atvyksta į Mongolijos sostinę Ulanbatorą. Išlipusi atsisveikinu su bendrakeleiviais ir dairausi vairuotojo su mano vardu, nematyti. Dairausi į visas puses keletą kartų. Mintyse iškyla viešbučio administracijos siųstas elektroninis laiškas su patvirtinimu, kad iš stoties būsiu paimta. Miniai žmonių gerokai prasiskirsčius suprantu, kad reikia imtis veiksmų. Čiumpu taxi, nusideriu porą dolerių ir judu viešbučio link. Atvykusi sutinku dvi prancūzaites, kurios taip pat nesulaukusios vairuotojo atvyko savarankiškai.
Viešbutukas(hostelis) įsikūręs plytiniame daugiabutyje be aiškių užrašų ar reklamų. Po maždaug 15 minučių beldimo į duris, į pastatą įbėga vairuotojas ir nustebęs klausia kurgi mes buvom, mat jis mūsų laukė stotyje. Vairuotojo veidas aiškiai užsimiegojęs :)
Susipažystu su kitais keliautojais. Visi pilni istorijų, noriai dalinasi patarimais. Kai kurie jų apkeliavę Pietryčių Aziją, jų pasakojimų klausausi atidžiai. Gaunu daug naudingos informacijos. Kadangi turas po šalį prasideda už poros dienų, negaišdama laiko lekiu į Kinijos ambasadą priduoti dokumentus vizai gauti. Ten užpildau anketą ir stoju eilėn. Prašymas išduoti vizą atmetamas! Darbuotoja reikalauja kvietimo laiško iš Kinijos.
Eh, kokia neteisybė,- pamąstau. Juk vaikinukas stovejęs eilėje priešais mane vizą gauna be kvietimo!
Turą pradedame ankstų rytą susipažindami su vairuotoju ir gide. (Grupėje keliautojai esame šeši. Dvi porelės iš Nyderlandų ir turkas vyrukas, taipogi gyvenantis Olandijoje. Manau praleidusi dvidešimt dienų vienoje jurtoje su šitiek Olandų, tikrai pažinsiu ne tik Mongoliją). Sukrauname kuprines į seną rusišką furgoną ir iš lėto paliekame sostinę.
Pirmąsias dienas vaizdai nesikeičia. Plyni laukai su viena kita jurta, už jų kalnai. Vietomis žemesni ir žalesni, kitur akmenuoti, nuplikę. Judame į pietų pusę. Važiuojame kasdien 150-200 kilometrų, tačiau laikas neprailgsta. Mat visi grupės nariai pilni kalbos, o ir vairuotojas neleidžia liūdėti kartas nuo karto uždainuodamas. Stojame kaimeliuose papietauti ir aplankome vieną kitą žymesnę vietą. Viena jų vadinasi 'flaming cliffs'. Šioje vietoje buvo atrasti pirmieji dinozaurų kiaušiniai.
Pasiekus dykumos teritoriją oro temperatūra kyla ir vaizdai pradeda keistis. Pamačius kupranugarių ir arklių griaučius apima keistas jausmas.
Atvykstame prie didžiųjų smėlio kopų. Kadangi atvažiuojame per patį karštį, sulendame į jurtas ir laukiame pavakario. Saulei pradėjus leistis ir kiek atvėsus, kopiame aukštyn. Eh, kokia palaima apima pasiekus viršūnę!
Norėčiau paminėti, kad Mongolijoje dangus be galo žydras, įpatingai dykumoje. O naktis spinduliuoja milijonais žėrinčių žvaigždžių. Saulėlydžiai čia taipogi neapsakomo grožio...
Atvykstame prie didžiųjų smėlio kopų. Kadangi atvažiuojame per patį karštį, sulendame į jurtas ir laukiame pavakario. Saulei pradėjus leistis ir kiek atvėsus, kopiame aukštyn. Eh, kokia palaima apima pasiekus viršūnę!
Norėčiau paminėti, kad Mongolijoje dangus be galo žydras, įpatingai dykumoje. O naktis spinduliuoja milijonais žėrinčių žvaigždžių. Saulėlydžiai čia taipogi neapsakomo grožio...
Judame link šiaurinės šalies pusės. Gamtovaizdis vėl keičiasi tik šį kartą gerokai ryškiau. Išvystame žaliuojančią žolę ir kelis medžius, kurių rodos neregėjome visą amžinybę! Keliai be galo duobėti, o duobės prisipildę vandens. Atvykstame į stovyklą apsuptą žaliuojančių kalnų ir vingiuotų upelių. Už keleto žingsnių ošia krioklys, padangėje sklando pulkas erelių. Atrodo vos prieš keletą dienų svajojau apie vėsesnį orą ir še tau, tenka kurti krosnį!
Sekanti stovykla prie baltojo ežero. Apsistojame čia trims dienoms. Apvaikščiojusi vietovę ir perskaičiusi trečdalį knygos nedrąsiai beldžiuosi į virtuvės duris. Pasisiūlau pagelbėti paruošti vakarienę ir mainais gaunu atsakymus į visus klausimus apie Mongolų virtuvę. Kadangi stovyklos šeimininkė puiki virėja, čia pat išmokina mane iškepti Mongolišką saldumyną:)
Sekančią dieną smagus jojimas arkliais iki vulkano. Vėjas toks žvarbus, kad po poros valandų jojimo akmenuotais kalnais, tikslą pasiekiame pamėlusiomis nosimis. Džiaugiamės išvydę moteriškę pardavinėjančią kumelės pieno arbatą. Būtent tai ko reikia mūsų kūnams ir sieloms sušildyti:)
Taip ir keliaujame visas dvidešimt dienų lankydami šventyklas, gyluminių versmių vietas, stabtelėdami kaimeliuose papietauti ir stovyklavietėse pernakvoti.
Paskutinioji mūsų stovyklavietė prie ežero žinomo 'Kovsgol' vardu. Tai antras pagal dydį gėlo vandens ežeras Azijoje ( jo ilgis siekia 136 km.) kuris laiko net 70 procentų gėlo vandens visoje Mongolijoje.
Nors dienos pasitaiko saulėtos, ežero vanduo šaltokas. Bet kadangi dušu džiaugėmės prieš keletą dienų iš lėto brendu vandenin ir mintyse bandau save apgauti įsivaizduodama, kad vidurvasaris ir vanduo be galo šiltas. Apgavystė šįkart pavyksta:)
Pasirodo mes vieni paskutiniųjų keliautojų šiaurinėje Mongolijos dalyje. Pabaigoje rugsėjo paprastai jau būna labai šalta ir šeimos išardę savo jurtas ir užkalę medinukų langus keliasi į sostinę peržiemoti. Ir mūsų kelionei sparčiai artėjant prie pabaigos, beardant stovyklos šeimininkų jurtas užklumpa šaltas ir smarkus lietus priverčiantis mus kuo greičiau sėsti į mylima furgoną ir judėti centrinės dalies link. Nuo ežero nutolus vos keliasdešimt kilometrų mus į sostinę palydi sniegas...
Sekančią dieną smagus jojimas arkliais iki vulkano. Vėjas toks žvarbus, kad po poros valandų jojimo akmenuotais kalnais, tikslą pasiekiame pamėlusiomis nosimis. Džiaugiamės išvydę moteriškę pardavinėjančią kumelės pieno arbatą. Būtent tai ko reikia mūsų kūnams ir sieloms sušildyti:)
Taip ir keliaujame visas dvidešimt dienų lankydami šventyklas, gyluminių versmių vietas, stabtelėdami kaimeliuose papietauti ir stovyklavietėse pernakvoti.
Paskutinioji mūsų stovyklavietė prie ežero žinomo 'Kovsgol' vardu. Tai antras pagal dydį gėlo vandens ežeras Azijoje ( jo ilgis siekia 136 km.) kuris laiko net 70 procentų gėlo vandens visoje Mongolijoje.
Nors dienos pasitaiko saulėtos, ežero vanduo šaltokas. Bet kadangi dušu džiaugėmės prieš keletą dienų iš lėto brendu vandenin ir mintyse bandau save apgauti įsivaizduodama, kad vidurvasaris ir vanduo be galo šiltas. Apgavystė šįkart pavyksta:)
Pasirodo mes vieni paskutiniųjų keliautojų šiaurinėje Mongolijos dalyje. Pabaigoje rugsėjo paprastai jau būna labai šalta ir šeimos išardę savo jurtas ir užkalę medinukų langus keliasi į sostinę peržiemoti. Ir mūsų kelionei sparčiai artėjant prie pabaigos, beardant stovyklos šeimininkų jurtas užklumpa šaltas ir smarkus lietus priverčiantis mus kuo greičiau sėsti į mylima furgoną ir judėti centrinės dalies link. Nuo ežero nutolus vos keliasdešimt kilometrų mus į sostinę palydi sniegas...