Sugrįžę į Kaspijos pakrantę išsinuomojame namelį (43 litai) visiškai prie pat kranto ir apsistojame porai dienų. Atvykstame ne sezono metu, taigi veikti nelabai yra ką. Jūra gan šalta, be galo vėjuota, paplūdimys nešvarus.
Statybose paskendusi pakrantė ir prie pat vandens pikninkaujantys žmonės.
Statybose paskendusi pakrantė ir prie pat vandens pikninkaujantys žmonės.
Sekantis mūsų tikslas - Javaherdeh kaimas esantis aukštai kalnuose, apie 2000 metrų virš jūros lygio.
Kylame į kalnus spyruokliniu keliu, kurį vis labiau ir labiau užkloja debesys. Matyti priešais atvažiuojančius automobilius visiškai neįmanoma. Nepraleidžiame progos ir stabtelime bent keletą (o gal net ir keliolika) kartų pasigrožėti gamta. Juk svarbiausia ne tikslas, o kelias iki jo.
Čia galima sutikti daug pikninkaujančių ar atostogas leidžiančių vietinių. Iraniečiai be galo žavisi šiaurine šalies dalimi. Myli miškus, krioklius, ežerus. Todėl radę progą, susimeta piknikui reikalingus daiktus ir su visa šeima, neretai ir visa gimine, keliais automobiliais lekia pasigrožėti žaluma.
Kylame į kalnus spyruokliniu keliu, kurį vis labiau ir labiau užkloja debesys. Matyti priešais atvažiuojančius automobilius visiškai neįmanoma. Nepraleidžiame progos ir stabtelime bent keletą (o gal net ir keliolika) kartų pasigrožėti gamta. Juk svarbiausia ne tikslas, o kelias iki jo.
Čia galima sutikti daug pikninkaujančių ar atostogas leidžiančių vietinių. Iraniečiai be galo žavisi šiaurine šalies dalimi. Myli miškus, krioklius, ežerus. Todėl radę progą, susimeta piknikui reikalingus daiktus ir su visa šeima, neretai ir visa gimine, keliais automobiliais lekia pasigrožėti žaluma.
Oro temperatūra nukrinta. Dar net nesiekus pusiaukelės, stabtelime ir susirandame gyliai kuprinėse užslėptus megztinius ir kojines.
Atvykus į kaimelį, vietos nakvynei ilgai ieškoti netenka, pakelėje įsikūrusių parduotuvėlių savininkai bando stabdyti šaukdami kambarių kainas. Stojame prie vieno iš jų. Savininkas - senas diedukas, pasirodo labai malonus ir draugiškas. Pakvietęs apžiūrėti antrame aukšte esantį butuką smalsiai teiraujasi iš kokios šalies aš atvykusi. Žinoma paskui šį klausimą seka kitas, sakyčiau tradicinis. Ar patinka Iranas? :)
Kadangi tai ne viešbutis, o kaimo gyventojo namai, nieko įpatingo nesitikime. Tvarkos šiek tiek trūksta, bet mes neišrankūs. Pasidomėję ar yra šilto vandens ir gavę teigiamą atsakymą, susimokame 30 litų ir susinešame daiktus. Kiek vėliau šeimininkas parūpina ir dujų balionėlį šildymui, už kurį dar susimokame 4 litus.
Oras aukštai kalnuose ūkanotas, bet tai tik prideda kaimeliui daugiau mistiškumo. Kalnų viršūnės padengtos sniegu, kartkartėmis išlendančios pro debesis, vos įžiūrimi aviganiai vejantys savo kaimenes namo...
Visiška ramybė...
Atvykus į kaimelį, vietos nakvynei ilgai ieškoti netenka, pakelėje įsikūrusių parduotuvėlių savininkai bando stabdyti šaukdami kambarių kainas. Stojame prie vieno iš jų. Savininkas - senas diedukas, pasirodo labai malonus ir draugiškas. Pakvietęs apžiūrėti antrame aukšte esantį butuką smalsiai teiraujasi iš kokios šalies aš atvykusi. Žinoma paskui šį klausimą seka kitas, sakyčiau tradicinis. Ar patinka Iranas? :)
Kadangi tai ne viešbutis, o kaimo gyventojo namai, nieko įpatingo nesitikime. Tvarkos šiek tiek trūksta, bet mes neišrankūs. Pasidomėję ar yra šilto vandens ir gavę teigiamą atsakymą, susimokame 30 litų ir susinešame daiktus. Kiek vėliau šeimininkas parūpina ir dujų balionėlį šildymui, už kurį dar susimokame 4 litus.
Oras aukštai kalnuose ūkanotas, bet tai tik prideda kaimeliui daugiau mistiškumo. Kalnų viršūnės padengtos sniegu, kartkartėmis išlendančios pro debesis, vos įžiūrimi aviganiai vejantys savo kaimenes namo...
Visiška ramybė...
Gerai pailsėję ir "ataušę" leidžiamės žemyn ir judame arbatos plantacijų link, esančių vos už 100 kilometrų. Kaimą paliekame vėlokai ir kelias žemyn tęsiasi apie 30 kilometrų. Dėl oro sąlygų riedame labai lėtai.
Lahidžano miestą pasiekiame jau pavakary, todėl ilgai nesiblaškydami susirandame vietą nakvynei (40 litų už dviejų kambarių butą).
Pusryčiams jau įprasta, bet visdar be galo mėgiama šviežiai kepta duona, sūris ir arbūzas. Pasistiprinę keliaujame apžiūrėti arbatos plantacijas.
Jau nuo automobilių stovėjimo aikštelės atsiveria gražūs žaliuojančių kalvų vaizdai.
Lahidžano miestą pasiekiame jau pavakary, todėl ilgai nesiblaškydami susirandame vietą nakvynei (40 litų už dviejų kambarių butą).
Pusryčiams jau įprasta, bet visdar be galo mėgiama šviežiai kepta duona, sūris ir arbūzas. Pasistiprinę keliaujame apžiūrėti arbatos plantacijas.
Jau nuo automobilių stovėjimo aikštelės atsiveria gražūs žaliuojančių kalvų vaizdai.
Su funikulieriumi keliamės į kitą plantacijų pusę, tačiau manęs tai visiškai nežavi. Stiklai tamsinti plėvele ir gerokai apibraižyti, todėl vaizdas nekoks. Prikalbinu vyrus grįžti atgal pėstute, taip pamatome daug daugiau. Nuo vienos tokios arbatomis apsodintos kalvos atsiveria vaizdas į miestą.
Lahidžano miestas taip pat garsėja sausainiais-meduoliais. Sunku būtų ir pravažiuoti nestabtelėjus prie vienos iš juos gaminančių parduotuvėlių. Nepastebėti jų tiesiog neįmanoma. Ant parduotuvių puikuojasi dideli plakatai, o prie įvažiavimo į patį miestą netgi pastatyta skulptūra, nurodanti, jog atvykome į meduolių pasaulį.
Idaras šių sausainių būna trijų rūšių. Kakavos, kokoso arba graikinių riešutų. Pastarasis pats populiariausias.
Idaras šių sausainių būna trijų rūšių. Kakavos, kokoso arba graikinių riešutų. Pastarasis pats populiariausias.
Iki soties prisivalgę šviežiai keptų ir dar šiltų sausainių, toliau keliaujame į unikalų seną kaimą - Masulę, vos už poros valandų kelio nuo Lahidžano.
Masulės kaimas įsikūręs apie 1,050 metrų virš jūros lygio ir dažniausiai skendi rūke. 2006 daryto gyventojų surašymo duomenimis, čia gyvena 180 šeimų ( vos virš 500 asmenų). Tai vienintelis toks miestas Irane į kurį uždrausta įvažiuoti bet kokia transporto priemone. Bet kokiu atveju, dėl unikalios namų statybos, tai padaryti tiesiog neįmanoma. Namai statyti laiptų principu vienas virš kito kylant aukštyn į kalną.
Vieno namo stogas kitam atstoja kiemą.
Masulės kaimas įsikūręs apie 1,050 metrų virš jūros lygio ir dažniausiai skendi rūke. 2006 daryto gyventojų surašymo duomenimis, čia gyvena 180 šeimų ( vos virš 500 asmenų). Tai vienintelis toks miestas Irane į kurį uždrausta įvažiuoti bet kokia transporto priemone. Bet kokiu atveju, dėl unikalios namų statybos, tai padaryti tiesiog neįmanoma. Namai statyti laiptų principu vienas virš kito kylant aukštyn į kalną.
Vieno namo stogas kitam atstoja kiemą.
Apačioje įsikūrę keletas restoranų ir jaukios suvenyrų paruotuvėlės. Netoliese šniokščia krioklys.