Sugrįžę į Kaspijos pakrantę išsinuomojame namelį (43 litai) visiškai prie pat kranto ir apsistojame porai dienų. Atvykstame ne sezono metu, taigi veikti nelabai yra ką. Jūra gan šalta, be galo vėjuota, paplūdimys nešvarus.
Statybose paskendusi pakrantė ir prie pat vandens pikninkaujantys žmonės.
Statybose paskendusi pakrantė ir prie pat vandens pikninkaujantys žmonės.
Sekantis mūsų tikslas - Javaherdeh kaimas esantis aukštai kalnuose, apie 2000 metrų virš jūros lygio.
Kylame į kalnus spyruokliniu keliu, kurį vis labiau ir labiau užkloja debesys. Matyti priešais atvažiuojančius automobilius visiškai neįmanoma. Nepraleidžiame progos ir stabtelime bent keletą (o gal net ir keliolika) kartų pasigrožėti gamta. Juk svarbiausia ne tikslas, o kelias iki jo.
Čia galima sutikti daug pikninkaujančių ar atostogas leidžiančių vietinių. Iraniečiai be galo žavisi šiaurine šalies dalimi. Myli miškus, krioklius, ežerus. Todėl radę progą, susimeta piknikui reikalingus daiktus ir su visa šeima, neretai ir visa gimine, keliais automobiliais lekia pasigrožėti žaluma.
Oro temperatūra nukrinta. Dar net nesiekus pusiaukelės, stabtelime ir susirandame gyliai kuprinėse užslėptus megztinius ir kojines.
Atvykus į kaimelį, vietos nakvynei ilgai ieškoti netenka, pakelėje įsikūrusių parduotuvėlių savininkai bando stabdyti šaukdami kambarių kainas. Stojame prie vieno iš jų. Savininkas - senas diedukas, pasirodo labai malonus ir draugiškas. Pakvietęs apžiūrėti antrame aukšte esantį butuką smalsiai teiraujasi iš kokios šalies aš atvykusi. Žinoma paskui šį klausimą seka kitas, sakyčiau tradicinis. Ar patinka Iranas? :)
Kadangi tai ne viešbutis, o kaimo gyventojo namai, nieko įpatingo nesitikime. Tvarkos šiek tiek trūksta, bet mes neišrankūs. Pasidomėję ar yra šilto vandens ir gavę teigiamą atsakymą, susimokame 30 litų ir susinešame daiktus. Kiek vėliau šeimininkas parūpina ir dujų balionėlį šildymui, už kurį dar susimokame 4 litus.
Oras aukštai kalnuose ūkanotas, bet tai tik prideda kaimeliui daugiau mistiškumo. Kalnų viršūnės padengtos sniegu, kartkartėmis išlendančios pro debesis, vos įžiūrimi aviganiai vejantys savo kaimenes namo...
Visiška ramybė...
Atvykus į kaimelį, vietos nakvynei ilgai ieškoti netenka, pakelėje įsikūrusių parduotuvėlių savininkai bando stabdyti šaukdami kambarių kainas. Stojame prie vieno iš jų. Savininkas - senas diedukas, pasirodo labai malonus ir draugiškas. Pakvietęs apžiūrėti antrame aukšte esantį butuką smalsiai teiraujasi iš kokios šalies aš atvykusi. Žinoma paskui šį klausimą seka kitas, sakyčiau tradicinis. Ar patinka Iranas? :)
Kadangi tai ne viešbutis, o kaimo gyventojo namai, nieko įpatingo nesitikime. Tvarkos šiek tiek trūksta, bet mes neišrankūs. Pasidomėję ar yra šilto vandens ir gavę teigiamą atsakymą, susimokame 30 litų ir susinešame daiktus. Kiek vėliau šeimininkas parūpina ir dujų balionėlį šildymui, už kurį dar susimokame 4 litus.
Oras aukštai kalnuose ūkanotas, bet tai tik prideda kaimeliui daugiau mistiškumo. Kalnų viršūnės padengtos sniegu, kartkartėmis išlendančios pro debesis, vos įžiūrimi aviganiai vejantys savo kaimenes namo...
Visiška ramybė...