Į Iraną keliaujame jau antri metai iš eilės, ir visiškai neplanuotai, tokiu pat metų laiku. Norėjosi atvykti truputelį anksčiau, kovo pabaigoje, kuomet šalis pasipuošia besiskleidžiančių gėlių žiedais ir pakvimpa jų neapsakomu aromatu, o žmonės apsirėdę naujais apdarais švenčia vieną didžiausių ir svarbiausių švenčių – Naujuosius Metus.
Dėja svajonės įgyvendinti nepavyko, tačiau manau į vyro gimtinę sugryšime dar ne kartą, todėl neprarandu vilties, kad kažkuriais metais vistik nuvyksime laiku.
Šį kartą džiaugiamės suspėję apsilankyti dar prieš didžiuosius karščius ir galėdami šalyje praleisti net šešias savaites! Tiek laiko turėtų užtekti ir pasibuvimui su artimaisiais ir didesniam šalies pažinimui. Bet apie viską nuo pradžių...
Į Birminghamo oro uostą atvykstame gerokai per anksti. Priduodame lagaminus. Kadangi galimas svoris dviems žmonėms net 60 kilogramų jokios įtampos nejaučiame (skirtingai nei skrendant Ryanair'u į Lietuvą) :)
Pasivaikščioję po parduotuves ir taip "pratempę" laiką sulaukiame sodinimo į lėktuvą. Be jokių nesklandumų pakylame į orą ir nekantraudami laukiame pietų. Maistas Turkijos avialinijų dar nė karto nenuvylė. Skaniai papietavę ekranuose susirandame norimus filmus ir atsilošę įsitraukiame į veiksmą. Ilgai netrukus jau leidžiamės Istambulo oro uoste. Čia belaukdami sekančio skrydžio į Širazą fotografuojame kylancius ir besileidžiančius lėktuvus bei įdomesnius žmones :)
Dėja svajonės įgyvendinti nepavyko, tačiau manau į vyro gimtinę sugryšime dar ne kartą, todėl neprarandu vilties, kad kažkuriais metais vistik nuvyksime laiku.
Šį kartą džiaugiamės suspėję apsilankyti dar prieš didžiuosius karščius ir galėdami šalyje praleisti net šešias savaites! Tiek laiko turėtų užtekti ir pasibuvimui su artimaisiais ir didesniam šalies pažinimui. Bet apie viską nuo pradžių...
Į Birminghamo oro uostą atvykstame gerokai per anksti. Priduodame lagaminus. Kadangi galimas svoris dviems žmonėms net 60 kilogramų jokios įtampos nejaučiame (skirtingai nei skrendant Ryanair'u į Lietuvą) :)
Pasivaikščioję po parduotuves ir taip "pratempę" laiką sulaukiame sodinimo į lėktuvą. Be jokių nesklandumų pakylame į orą ir nekantraudami laukiame pietų. Maistas Turkijos avialinijų dar nė karto nenuvylė. Skaniai papietavę ekranuose susirandame norimus filmus ir atsilošę įsitraukiame į veiksmą. Ilgai netrukus jau leidžiamės Istambulo oro uoste. Čia belaukdami sekančio skrydžio į Širazą fotografuojame kylancius ir besileidžiančius lėktuvus bei įdomesnius žmones :)
Pralaukę antro skrydžio beveik keturias valandas ir spėję išalkti, su džiaugsmu lipame į sekantį lėktuvą. Kadangi laikas vėlus, vos pakilus stiuardesės išdalina meniu ir skuba tiekti maistą. Keturios valandos skrydžio ir jau leidžiamės mažame Širazo oro uoste, 2:30 vietos laiku. Prieš paliekant lėktuvą moterys (visos be išimties) galvas apgaubia skarelėmis.
Kadangi mano viza išduodama tik atvykus, stabtelime vizų išdavimo poskiryje ir jau po pusvalandžio be jokių nesklandumų paliekame oro uostą ir žingsniuojame sausa Irano žeme.
Nors ir prašėme artimųjų visiems į oro uostą nevažiuoti, kvaila buvo tikėtis, kad jie mūsų paklausys. Čia juk Iranas! Sugužėjo visi. Tėvai, brolis, seserys, sūnėnai.. Ir nesvarbu, kad vėlus metas...Čia viskas kitaip... Šeima svarbiau už miegą...
Širaze nusprendžiame pabūti savaitę. Skanaujame Mamos gaminamus gardžius patiekalus (aš žinoma stebiu jų gaminimo eigą ir viską užsirašau knygelėn), aplankome močiutes, tetas...
Taip pat užsukame į centrinį turgų, apsilankome vienoje iš žymiausių Širazo mečečių ir nuvykstame prie neapsakomo grožio druskos ežero, esančio apie 27 kilometrai nuo Širazo miesto.
Sunku buvo ir patikėti, kad ežero spalva ryškiai rožinė! Tačiau taip buvo ne visuomet. Dar pernai šis ežeras buvo mėlynas, bet visai netikėtai jo dugne pradėjus augti keistam augalui vandens spalva pasikeitė.
Kadangi mano viza išduodama tik atvykus, stabtelime vizų išdavimo poskiryje ir jau po pusvalandžio be jokių nesklandumų paliekame oro uostą ir žingsniuojame sausa Irano žeme.
Nors ir prašėme artimųjų visiems į oro uostą nevažiuoti, kvaila buvo tikėtis, kad jie mūsų paklausys. Čia juk Iranas! Sugužėjo visi. Tėvai, brolis, seserys, sūnėnai.. Ir nesvarbu, kad vėlus metas...Čia viskas kitaip... Šeima svarbiau už miegą...
Širaze nusprendžiame pabūti savaitę. Skanaujame Mamos gaminamus gardžius patiekalus (aš žinoma stebiu jų gaminimo eigą ir viską užsirašau knygelėn), aplankome močiutes, tetas...
Taip pat užsukame į centrinį turgų, apsilankome vienoje iš žymiausių Širazo mečečių ir nuvykstame prie neapsakomo grožio druskos ežero, esančio apie 27 kilometrai nuo Širazo miesto.
Sunku buvo ir patikėti, kad ežero spalva ryškiai rožinė! Tačiau taip buvo ne visuomet. Dar pernai šis ežeras buvo mėlynas, bet visai netikėtai jo dugne pradėjus augti keistam augalui vandens spalva pasikeitė.