Jau daugiau kaip dvi savaitės kelyje. Vyrams pradeda pabosti, šeimos nariai likę Širaze taipogi nesiliauja skambinę ir vis klausinėja kada gi sugrįšime namo.
Nusprendžiame nepraleisti progos ir aplankyti Kandovano kaimą, kuris įsikūręs netoli Tabrizo miesto. O iš ten jau leisimės žemyn link Širazo stabtelėdami apžiūrėti didžiausią pasaulyje vandens olą ir galbūt užsuksime į Esfahano miestą.
Atstumai, kaip jau turbūt pastebėjote, Irane tikrai nemaži. Ne išimtis ir šį kartą. Turime įveikti beveik 500 kilometrų. Jau visiškai sutemus mūsų kelias pasuka į kalnus. Nors esame labai pavargę, trauktis nėra kur. Kalnus pravažiuoti būtina.
Oh, kaip aš norėčiau, kad greičiau išauštų rytas! Šis kalnų kelias atrodo be galo pavojingas. Važiuoti tenka prie pat skardžio, matomumas blogas. Priešaky važiuojantis automobilis vos nepražiopso posūkio. Susižvalgome, tačiau nepratariame nė žodžio......Tyla......Įtampa...... Beveik nemirksėdami, visi trys, žiūrime į kelią.
Po gana ilgų kelių valandų pagaliau išsukame iš kalnų ir lengviau atsikvepiame, bet stoti kolkas nėra kur. Tenka dar ilgokai palaukti, kol pasiekiame miesto teritoriją. Stabtelime netoli mečetės išvydę kitų keliautojų palapines. Čia yra tualetai, prausyklos, geriamas vanduo. Puiki vieta poilsiui.
Vos spėjame laiku sustatyti palapinę, kai prapliumpa lietus. Džiaugiamės, kad mūsų košmaras pagaliau baigėsi ir galime pamiegoti. Tačiau pasidžiaugę būsime per anksti. Numigus vos porą, trejetą valandų, pabundame nuo siaubingo trenksmo. Prireikia keliolikos sekundžių kol susivokiame kas vyksta. Visas dangus nušviestas žaibų, o perkūno griaudesys atrodo net kurčią prikeltų! Ir lietus pila jau nebe kaip iš kibiro, bet kaip iš visos bačkos. Vos kelios minutės ir mūsų patalai mirksta vandenyje. Palikus palapinę, matome, kad ne mes vieni tokioje bėdoje. Visi skuba ardyti savo guolius ir dar miegančius vaikus skubiai kiša į automobilius.
Susipakavę šlapią mantą ir mes sėdame automobilin. Neturėdami kito pasirinkimo susitaikome su mintimi, jog miego šiai nakčiai gana ir judame toliau.
Taip išaušta naujos dienos rytas, kartu su saulėtekiu atnešdamas šilumą ir džiugesį.
Nusprendžiame nepraleisti progos ir aplankyti Kandovano kaimą, kuris įsikūręs netoli Tabrizo miesto. O iš ten jau leisimės žemyn link Širazo stabtelėdami apžiūrėti didžiausią pasaulyje vandens olą ir galbūt užsuksime į Esfahano miestą.
Atstumai, kaip jau turbūt pastebėjote, Irane tikrai nemaži. Ne išimtis ir šį kartą. Turime įveikti beveik 500 kilometrų. Jau visiškai sutemus mūsų kelias pasuka į kalnus. Nors esame labai pavargę, trauktis nėra kur. Kalnus pravažiuoti būtina.
Oh, kaip aš norėčiau, kad greičiau išauštų rytas! Šis kalnų kelias atrodo be galo pavojingas. Važiuoti tenka prie pat skardžio, matomumas blogas. Priešaky važiuojantis automobilis vos nepražiopso posūkio. Susižvalgome, tačiau nepratariame nė žodžio......Tyla......Įtampa...... Beveik nemirksėdami, visi trys, žiūrime į kelią.
Po gana ilgų kelių valandų pagaliau išsukame iš kalnų ir lengviau atsikvepiame, bet stoti kolkas nėra kur. Tenka dar ilgokai palaukti, kol pasiekiame miesto teritoriją. Stabtelime netoli mečetės išvydę kitų keliautojų palapines. Čia yra tualetai, prausyklos, geriamas vanduo. Puiki vieta poilsiui.
Vos spėjame laiku sustatyti palapinę, kai prapliumpa lietus. Džiaugiamės, kad mūsų košmaras pagaliau baigėsi ir galime pamiegoti. Tačiau pasidžiaugę būsime per anksti. Numigus vos porą, trejetą valandų, pabundame nuo siaubingo trenksmo. Prireikia keliolikos sekundžių kol susivokiame kas vyksta. Visas dangus nušviestas žaibų, o perkūno griaudesys atrodo net kurčią prikeltų! Ir lietus pila jau nebe kaip iš kibiro, bet kaip iš visos bačkos. Vos kelios minutės ir mūsų patalai mirksta vandenyje. Palikus palapinę, matome, kad ne mes vieni tokioje bėdoje. Visi skuba ardyti savo guolius ir dar miegančius vaikus skubiai kiša į automobilius.
Susipakavę šlapią mantą ir mes sėdame automobilin. Neturėdami kito pasirinkimo susitaikome su mintimi, jog miego šiai nakčiai gana ir judame toliau.
Taip išaušta naujos dienos rytas, kartu su saulėtekiu atnešdamas šilumą ir džiugesį.
Atvykus į Tabrizą ilgai neklaidžiojame ir susirandame viešbutį. Po tokios ilgos ir varginančios kelionės nusprendžiame šiek tiek pasilepinti ir kambarius užsisakome naujai statomame (galbūt trijų ar keturių žvaigždučių viešbutyje). Susimokame 103 litus už dvigubą kambarį.
Pasidedame daiktus, nusiprausiame ir išeiname miestan ieškoti maisto. Pasistiprinę dar nusprendžiame užeiti pasižvalgyti po turgų, užsukame į nedidelį muziejų.